Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko
pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė
Daktarė, žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996), kurios jubiliejų šiemet minime,mielai prisiimdavo ir dar vieną titulą – ragana. Šis vardas, anot daktarės, senovėje tekdavo išmintimi garsėjantiems žmonėms. Tas žodis nusakė ypatingas asmens galias, gebėjimą regėti, taigi – pažinti, perprasti gamtos paslaptis, o kartu siekį įgytas magines žinias taikyti savo bendruomenės labui. Bet kažkada garbus pripažinimas „raganius, ragana“, virto atgrasiu titulu, ne paslaptis, visais laikais vidutinybės nemėgsta gabių, įžvalgių asmenybių. Keista, ir dabar iškilių žmonių prisibijoma, jie dažnai pajuokiami tiek politikų debatuose, tiek žemažiūryje žiniasklaidoje, dar apkaltinami burtininkavimu, o kartais – net filosofavimu!
Daktarė raganos titulą reabilitavo – visiems buvo smalsu susipažinti, pabendrauti su tikra, dosnia regėtoja, kuri dalinosi savo patirtimi straipsniuose, paskaitose, susitikimuose su įvairiausiais žmonėmis. Kartą stebėjau Raganą anuomet vykusioje Spaudos šventėje Vingio parke. Atrodo kiekvienas dešimttūkstantinės šventės dalyvis norėjo nors trumpam prasibrauti prie garsiosios daktarės, pasiklausyti jos romaus balso, nugirsti kokią paslaptį...
Aš su Eugenija Šimkūnaite asmeniškai susipažinau 1992 metais, Vilniuje, Jaunųjų gamtininkų centre, kur rengiau reportažą savo leidžiamam žurnalui moksleiviams – „Žaliajam laikraščiui“. Daktarė palinkėjo man sėkmės spaudos baruose, pažadėjo parašyti žurnalui „kažką, kas tiktų vaikams“. Nudžiugau, ji buvo puiki literatė, užkariavusi ne vieno leidinio puslapius. Neseniai spaudos istorikai suskaičiavo – žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“ spausdintos 86, „Mūsų gamta” – 82, „Valstiečių laikraštyje“ – 42 jos publikacijos. Kažin ar buvo ano meto Lietuvoje respublikinių ir rajoninių leidinių, kuriuose nebūta daktarės straipsnių. Kai pareiškiau pageidavimą žurnaliuke spausdinti jos portretą, daktarė mielai sutiko papozuoti. Kol piešiau, klausiausi prisiminimų apie Tauragnus, keliones po Lietuvą, Vidurinę Aziją. Kalbėjomės ir apie paukščius ( laikau save pradedančiu ornitologu). Iškalbioji Ragana pareiškė: „ - Mano mieliausi paukščiai - išdykėliai žvirbliukai!“ Tad, šalia jos portreto įtalpinau tuos sparnuočius.
„Žaliajam laikraščiui“ rašytoja parinko du vaikystės prisiminimų pasakojimus - „Miško burtininkai“: „Raganius Žūsinas“ ir „Šimtametis Biriukas“ (spausdinta 1992 nr.6, spalis). Skaitau ir neatsistebiu – kokia žodinga kalba, kaip nedideliame, vaikams skirtame tekste, autorė ne tik žaismingai atskleidė „burtininkavimo“ paslaptis, bet ir sukūrė linksmą pamokėlę ieškantiems gamtoje žaliųjų nuotykių.
Daktarė nusipelno ir Didžiosios Žolininkės vardo, ji savo moksline veikla, literatūriniais bei publicistiniais tekstais formavo Lietuvos visuomenės gamtosaugines nuostatas, įtakojo požiūrio į liaudies mediciną kaitą, skatino gamtos bičiulių dėmesį net patiems mažiausiems aplinkos reiškiniams. Ji, gal net su raganiška atida, lyg pasivertusi dailininke, muzike, gebėjo stebėti ir girdėti miškus, pievas, kiekvieno mažiausio želmens augimą, lapelio virpėjimą, šnarėjimą, plačiausių laukų vilnijimą, kartu jautė, išgyveno žmonių būdo permainas, gebėjo su humoru ir ramia žinia padėti savo bičiuliams, bendradarbiams, studentams ar skaitytojams susigaudyti šiame įvairialypiame pasaulyje.
Raganiukės pradžiamokslius daktarė sėmėsi Tauragnuose, kur jos tėvas buvo vaistininkas. Vietinės žolininkės, tėvo pagalbininkės, tapo mažosios Gesės (Eugenijos) draugėmis. Daktarė mėgdavo priminti, kad pirmiausia iš jų sužinojusi liaudies gyduolių paslaptis. Jaunoji žiniuonė iš Tauragnų, pakilusi studijuoti farmacijos mokslų Kaune, Vilniuje, vėliau, tyrinėdama vaistinius augalus apskriejo visas Lietuvos palaukes, pabalius, pamiškes. Tų pakraščių gyventojai, dar ir dabar prisimindami daktarę pasakoja, jog ji ne tik žinojusi kuom koks augalas naudingas, kokias negalias gydo, bet ir mokėjusi kalbėtis su visokiais gysločiais, čiobreliais, raktažolėmis, avietėmis ar liepomis. Stebėdama augalus mokėjo pranašauti, burti, spėti žmonių ateitį. Įdomu, ką daktarė pasakytų apie mano potraukį piešti pelkines vingiorykštes? Kai vidurvasariais buvoju gamtoje, neatsispiriu bent nufotografuoti jų baltas žiedų kupetas! Pasižvalgiau internete – pasirodo, vingiorykštė gydo gal net nuo keturiasdešimties ligų! Nejaugi jos visos man gresia?
Kol kas geriu Šimkūnaitės šimtmečio arbatą „Kvėpavimo takams“. Ją, pagal daktarės receptą gamina „Švenčionių vaistažolės“. Žinau Švenčionių kraštą! Vietinės žolininkės garsėja jau bent du šimtus metų. Dar XIX amžiuje čia surinkti žolynai neturėjo konkurentų Vilniaus turgavietėse. Gi šios vaistažolės augo šventame krašte! Prisimenu, kai Švenčionių apylinkėse nuo aukštos kalvos stebėjau Švento ežerą, bekraštes girias už jo, ne tik vaizdas kėlė mane į padanges, aplink neradau vietos prisėsti – kalva tiesiog švytėjo raudonomis žemuogėmis. Nuostabus vaistažolių kraštas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą