KELIONĖ GULBIŲ KELIO KRAŠTE

K. K. Šiaulytis. Stogastulpis Česlovui Kudabai

Kęstutis K. Šiaulytis

KELIONĖ GULBIŲ

 KELIO KRAŠTE

Gulbių kelias – taip, vikrų, darbštų, šimtmečius menantį vieškelį vadina šilališkiai, laukuviškiai ir jų vilniečiai prieteliai. Kaip ir dera slaptingame Medvėgalio krašte, kur vis dar laumės audžia paupių ir balų rankšluosčius, kur mėnulis gano debesis žuvingų tvenkinėlių veidrodžiuose, kur sodybų klevai rezga oranžines mįsles – ir tas kelias turi ne vieną paslaptį, o dar – ir bent kelis vardus. Geografiniuose žemėlapiuose – tai  Norberto Vėliaus gatvė, Varnių regioninio parko planuose – Aukštagirės pėsčiųjų ir dviračių tako dalis, o Šilalės kultūrinio paveldo sąrašuose – Norberto Vėliaus ir Lauryno Roko Ivinskio istorinis etnokultūrinis pažintinis kelias.

 Kai buvo tiesiamas (1934 – 1939) senasis Žemaičių plentas, jo smagus veržlumas, lyg mitinių ašvienių traukiamos vežėčios, savaip sukarpė to meto Lietuvos kraštovaizdžius. Ties Laukuva plentas  kirto istorinį Padievyčio dvaro traktą, tarsi nepastebėjęs peršoko Viksvės upelį, skubėdamas aplenkė Laukuvą, įveikė ir Lokystos upelio tėkmę, tiltuku nudardėjo per Aitrą ir tik ties Rietavu ilgėliau stabtelėjo pasigrožėti Jūros upės sraunuma. Mano gentainiai pasakojo – plentas įklimpo Kapstato ežero pelkėje, ir tik ją įveikęs kopė Endriejavo kalvagūbrin, o nuo jo riedant – jau ir Gargždai netoli! Bet grįžkime ties Padievyčio trakto ir plento kryžkele. Nuo Žemaičių plento atrėžta šiaurinė dvarkelio atkarpa bėganti per Gulbių kaimą link Požerės bažnytkaimio – tapo šio pasakojimo ašimi. Jau mūsų laikais, šį kelią lankyti panūdo daugybė Lietuvos etnografų ir tautosakininkų, mat visai netoli tos kryžkelės yra garsiausio šalies etno kultūros tyrėjo, mitologo Norberto Vėliaus (1938 -1996) tėviškė.

 „Versmės“ leidyklos 2001 metais suorganizuotos kraštotyrininkų ekspedicijos metu, besidairant nuo legendinio Bilionių piliakalnio, berenkant tautosaką tarp Dievyčio ir Paršežerio, tarsi koks užmirštas manuskriptas netikėtai savo istorijas atvėrė tuomet dar bevardis Gulbių kaimo vieškelis. Ties vienu jo posūkiu, dabar jau paminklu atžymėta Vyties kryžiaus kavalieriaus vyr. puskarininkio Antano Strauko (1898–1941) gimtoji sodyba, netoliese ir drąsios Lietuvos partizanės, poetės Irenos Petkutės–Neringos (1932 – 1953) gimtieji namai. Gulbių kaimo senkapiai, iškilūs pakelės kryžiai – marų, karų negandų liudininkai. Berenkant medžiagą Laukuvos valsčiaus monografijai, kurios sudarytojas ir vyriausias redaktorius Virginijus Jocys yra ir šios kelionės iniciatorius, sužinota, kad Požerės apylinkėse yra gyvenęs, Šilalėje krikštytas garsusis žemaitis Laurynas Rokas Ivinskis (1810–1881). Kraštotyrininkams ekspedicijos metu talkinę vietiniai bendradarbiai, atminties lobių saugotojai, sukruto – kaip dar galime įamžinti savo krašto praeitį? Netrukus, Gulbių kelyje pastatytas stogastulpis N. Vėliui atminti. Bilioniškiai nutarė, kad jų seniūnijos ribose esančiame kelyje turi iškilti atminimo stogastulpis ir žymiam lenkų archeologui Liudvikui Kšivickiui (1859 - 1941), kuris visam mokslo pasauliui pagarsino Bilionių piliakalnį, palyginęs jo grožio vertę su Egipto piramidėmis. Žemaičiai neužmiršo ir didžio mūsų krašto gerbėjo, keliautojo, geografo Česlovo Kudabos (1934 – 1993). Jam skirtas paminklinis stogastulpis žymi Gulbių kelio pabaigą, bet mūsų kelionė – nesibaigia.

 Tęsinys kitame „LIETUVOS AIDO“ numeryje.

K. K. Šiaulytis. Gulbių kaimo legenda

K. K. Šiaulytis. Rudeninis Paršežeris siautėja

K. K. Šiaulytis. Žemaičių plento ir 

Gulbių kelio sankryža. 

Ant pakilumėlės –stogastulpis Norbertui Vėliui

K. K. Šiaulytis. Požerės miestelio bažnyčia

 žvelgiant iš A. Skinderio gatvės 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 41. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: