K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos parke. Bijotai.
2006. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis
Iš kelionės albumo
Baublio sodas
... „Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,
O dabar many gyven Dionizas Poškas“.
Tokius pašmaikštavimus, išrašytus lentelėje virš
durų garsingame Baublyje, galėjo perskaityti kiekvienas peržengęs jo slenkstį - patekęs į slėpingą
ąžuolo ertmę, būstą, kuriame visada svečių
laukdavo žemaitiško, plačiai užgriebiančio humoro nestokojantis poetas.
Dionizas Poška (1764-1830) kaip ir šiandien mes,
gyveno laike tarp dviejų epochų – palydėjo puošnaus, valiūkiško XVIII amžiaus pabaigą ir stebėjo daug žadančio
XIX amžiaus ženklus. Ką tik pradingo Lietuvos – Lenkijos valstybė, krito Prancūzijos
monarchija. Virš senojo žemyno sklandantys permainų miražai 1807 metais
šmėkšteli ir čia, ties Bardžiais, Skaudvile, Taurage – su gausia palyda
atbildėjęs Rusijos caras Aleksandras I,
birželio 25 d. Nemuno upėje ties Tilže, ant puošniai įrengto plausto susitiko
su imperatoriumi Napoleonu. Po kelerių
metų šio karvedžio raiteliai, išmaišę pusę pasaulio, užklys ir į Bardžius, tačiau čia jie ras
bajorą, besidomintį visai kitais dalykais nei karo šlove...
Istoriniais
1812 – aisiais, Poška sukvietęs valstiečių talką, nukirsdino kaimynystėje, ant
Vyšniakalnio, bene tūkstantį metų kerojusį, bet jau nudžiūvusį, seniesiems
dievams pašvęstą ąžuolą – Baublį. Keturiasdešimt vyrų viens kitą linksmais šūksniais ragindami, atrideno ąžuolo drūtąją dalį į dvaro sodybą.
Čia talkininkai dar turėjo įveikti keptą jautį, midaus statinę. Bet tai buvo tik sumanytos žaismės pradžia. Vėliau kiek puikių dienų, vasarų
prabėgo Baublį įrengiant, puošiant, meistraujant, sodininkaujant - „Ties pačiu langu matyt gal visokių kvietkų:/
Erškėtrožių, ramunių, dobilų, negetkų...“ Kiek čia vakarota, šnekučiuotasi su
iš toli atvykusiais bičiuliais, svajota
apie būsimą žemaičių ir lietuvių valstybę. Dionizas Poška, kaip ir jo
bendraminčiai, įžvalgiai sprendė – savo valstybę reikia pradėti kurti
prikeliant, puoselėjant tėvų kalbą, atgaivinant tautos istorinę atmintį.
Tam, tarsi simbolinė grandis, turėjo pasitarnauti ir Baublys, tapęs modernia
šventove – biblioteka, muziejumi, darbo kabinetu. Tikras stebuklas – gal ir iki
šiol globojamas slaptingų kūrybos galių, Baublys su kiek jaunesniu broliu
stūkso sveiki po stilingais gaubtais Bijotuose, aptarinėja, kaip mes gyvename...
2006-aisiais, „Versmės“ leidyklos
kraštotyrinės ekspedicijos Skaudvilėje vadovas istorikas Virginijus Jocys, iškalbingu „Baublio manifestu“ (išguldytu
vietine šnekta) pakvietė į Bijotus Dionizo Poškos „prietelius“ padiskutuoti
kaip, kokiais gerais darbais galėtume pasitikti Baublio 200 metų (viso
-1200 metų) jubiliejų. Sugužėjo svečiai iš Šilalės, Tauragės, Skaudvilės,
Kaltinėnų, Vilniaus, muziejininkai iš Šiaulių, Telšių, Varnių. Kalbėjome,
fotografavome, klausėme, svarstėme. Deja...turėjom pripažinti, jog mūsų tėvai
ir seneliai daugiau nei mes šia ypatinga erdve rūpinosi, domėjosi. Bet, gal
Baublys dar kartą mus pažadins?
Tekstas publikuotas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2007 m. vasario 17 d.
Daugiau - Daugiau -http://kestutis-galerija.blogspot.lt/
