Popiežiaus vizito šviesa

K.K.Šiaulytis. Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų

 (pranciškonų) bažnyčia. Vilnius. 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai

Popiežiaus vizito šviesa

Nelauktai, kitaip nei pranašavo orų prognozė,

Saulė lydi Popiežiaus vizitą Lietuvoje.

Įkvepiantys Popiežiaus Pranciškaus žodžiai

 pasakyti Kaune, Nemuno ir Neries Santakoje,

nušvietė mus ir kita - bendrystės šviesa.

Atrodo, Lietuva tapo gražesnė!

Panorau paieškoti tokių Lietuvos vaizdų savo akvarelių, škicų archyve.

K.K.Š.

2018 09 23

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Kaltinėnai, Šilalės savivaldybė.

 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, padrąsinimai, paraginimai

 pakvietė mus dar kartą apsidairyti -

 prisiminti savo tautos istoriją, pasižvalgyti savo krašte,

 atnaujinti priesakus kuriuos daugelis tarėme 

1990 metais atgavę šalies nepriklausomybę.

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia netoliese Ratnyčios miestelio. 

Druskininkai. 2016. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilnius.

 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Sakykla Visų Šventųjų bažnyčioje Vilniuje.

 2001. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv. angelų Sargų bažnyčia. Šilalės savivaldybė.

 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Cedrono upelis Vilniaus Kalvarijose.

 2018. Akvarelė, sepija pieštukas. 29,7 x 42

Kuršių nerijos akvarelės (2) Matymo polėkiai

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplauka po rytinio lietaus.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Rudenėjančios Nidos darvasara (2)

Matymo polėkiai

Nurimo nuo jūros atslinkęs rytinis lietus – Nida tviska, tarsi ką tik nulieta akvarelė. Pilkšvo debesies velkamas įstrižas dulksnos šydas dar kybo virš Skruzdynės, toldamas murkdo Bulvikio ragą, bet jau ir brenda per marias Drevernos link. Senamiestyje, Atragyje, aitra nutviskusiomis šakų gijomis susisukę pušų viršūnės, sodri jų spyglių žaluma, sodybų stogai, langai ir langinės, gėlynai – švyti drėgme, tarsi dailininko teptuku atgaivinti. Šaligatvių balas, žolynų rasą pasveikino pro miglą šyptelėjusi saulė, o jai pavymui ir laimingi Nidos svečiai labina vienas kitą. Kas jau ieškojo skėčio, kas plataus apsiausto, o paaiškėjo – vėl bus giedra diena!

 Dailininkai, „Plekšnės“ klubo plenero dalyviai, svetingame „Jūratės“ viešbutyje dar geria rytinę kavą, o pamario varnos jau pietauja – ankstyviems pusryčiams rinko sausose panamėse per vasarą įmitusius vorus, o dabar, po lietaus, jau ragauja žalių bangų atplukdytas gėrybes. Jei smalsu, gali kiaurą dieną varnas sekioti, fotografuoti jų nuotykius. Matyt, ir jos mus stebi, atpažįsta, įtraukia į savo šimtametę atmintį. Nidiškiai didžiuodamiesi mini pilkasermėges kaimynes – jei kurią pyragu pavaišinsi, neužmirš, pasveikins dėmesiu ir po trisdešimties vasarų... Girdėjau visokių legendų apie vietines varnas, - jos išmintingos, apsukrios, bendruomeniškos, landžios gudruolės: nurinko jauname sode taip lauktą graikiškų riešutų derlių, nulesė braškes, apgavo šunelį, pavėsinėje pietaujančių kaulija rūkyto karšio, kai važiuoji dviračiu, nesitraukia iš kelio, šaiposi, prakirto automobilio stogą,  – gerai, kad jos nemoka kalbėti, – nežinia, ką apie mus pripasakotų... Marios čia pat, bet pats mačiau, kaip iš lietaus balos varna sveikuolė vandenį gėrė – negilu, tad pritūpė, galvą paguldė šonu, kad snapą apsemtų, siurbtelėjo, ir tai kartojo, kol atsigaivino. Į saugomų gyvūnų bylą varnų, kad ir nepaprastai sumanių, gamtininkai gal neįtrauks, bet Kuršių nerijos istorijoje jos jau įrašytos. Nidos muziejaus ekspozicijoje, lyg vaizdžiame Edgaro Alano Po detektyve, atskleidžiama, kaip čia, kažkada, varnos buvo gaudomos tinklais, nutrenkiamos, užgeriamos, sūdomos, skanaujamos.

 Kiti jūrų marių skrajūnai – kirai, tarsi vėjo sparnais siaučia Nerijos padangėse. Vienas jų pulkas klykdamas sukasi virš uosto, kitas, tarsi žuvų tuntas sprunka nuo kranto, o tada pabyra, pavieniui tolsta kas sau, atrodo, nebegrįš, bet, žiūrėk, persigalvojo, ir štai jau vėl sklęsdami nutūpia ant prieplaukos molo, ant laivelio, boto stiebo ar raudono plūduro. Stebėdamas kirus pagavau mintį – mūsų žvilgsnis Nerijoje blaškosi kaip ir šie paukščiai, – tai plaukia jaukiais pušynų smėlynų kraštovaizdžiais, džiaugiasi linksmais vasariškais įspūdžiais, spalvomis, tai šauna į saulėtas aukštumas, ar nuklysta į tuščią jūros horizontą, – bet akių neatitrauksi, atrodo, ten, į jūros tolumas, ir pats jau persikėlei... Pasijauti kybąs šalia balto debesies – kaip ketvirtosios dimensijos klajūnas, žemė nutolo, bangos plukdo tavo mintis, o jos – pavirsta bangomis?

 Matymo laisvas polėkis, giminystės su gamtos galiomis pajauta – gal būt, svarbiausi  buvimo Nerijoje atradimai, vertybės, kurios žadina asmens kūrybinę raišką.

 Bandydamas perprasti Kuršių nerijos slaptingą trauką esu taręs – šiame trapiame, – vėjų, audrų ir vandenų suplukdytame smėlio ruoželyje – eldijoje, kaip niekur kitur, gali patirti nuolatinį kūrinijos atsinaujinimą, tarsi pradžios versmę, gyvastingą gamtos stichijų – vandens, žemės, oro ir ugnies žaismę. Visoje mūsų Žemės planetoje tokios ypatingos vietovės žinomos nuo seno, jos garsios savita būties estetika, istoriniu likimu, gamtos dovanomis.

K.K.Šiaulytis. Varna smalsuolė.

 2016. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šermukšnio kopa.

 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paskutinis saulės žvilgsnis į Nidos uostą.

 2018 08 29. Akvarelinis škicas. 24 x 32

***

Rugpjūčio 29 d. Nidoje, uoste stebėjau besileidžiančios saulės

 spindulingą tapybą čia susispietusių jachtų stiebuose, marių vilnyje

 - plūduriavo auksas, skraidė žvaigždės, liejosi purpuras 

- Nidą jau dengė Urbo kalno šešėlis, 

o uostas spindėjo, lyg kokia pasakiška švytinti sala.

 Tačiau šešėlis greitai plėtėsi, slinko artyn -

 akvarele pagavau tik paskutines saulės nulietas spalvas. 

Netikėtai pasirodęs "Kuršis",

su tarsi kino teatro ekranas tviskančia bure, irgi stabtelėjo mano škice...

K.K.Šiaulytis. Nida. Purvynės pakrantėje. Permaininga šviesa.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplaukoje. Dulksna.

 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

Kuršių nerijos akvarelės (1). Rudenėjančios Nidos darvasara

K.K.Šiaulytis. Debesis pietiniame Nidos pamaryje.

 2018. Akvarelė. 29.7 x 42 

***

Stebėdamas virš Kuršių marių lyg paradui išsirikiavusius kuplius debesis,

 nutariau vieną jų nuleisti ant smėlio, į miglių ir rugiaveidžių lankas.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 Kuršių nerijos akvarelės (1)

Rudenėjančios Nidos darvasara

 Ne kartą buvodamas rudenėjančioje Kuršių nerijoje, aptikau čia esant penktąjį metų laiką – darvasarą. Ji kasmet prasideda paskutinę rugpjūčio savaitę ir tęsiasi keturiasdešimt dienų!

 Visi mes, lietuviai, esame kaimo vaikai ar vaikaičiai, gal todėl taip jausmingai reaguojame į orų, gamtos permainas, gebame patirti net speiguotos žiemos malonumus, kartu su paukščiais parskrendame į savo pavasarius, ir taip elegiškai išgyvename besibaigiančios vasaros atodūsius!

 Važiuoji iš Vilniaus į vakarus, Klaipėdos kryptimi, stebi – neseniai javais lingavusios lygumos plikos – vos ražienos boluoja, pakelės reklaminių skydų kalvelės sugrėbstytos naujais arimais, ganyklose karvės nuobodžiaudamos kremta pabodusią žolę, gali pamatyti ir stirnų būrelį, bet kaimynai gandrai – jau išskridę, paliko kaimus, miestelius draugingosios kregždės, tik, kokioje šlapynėje dar šmėsteli, klykteli pempė, ir ji – liūdi prabėgusios vasaros...

 Už Kuršių marių – viskas kitaip! Nerijoje nebūna nei rugiapjūtės, nei rugsėjų, tiesa, pajūrio Ilgojoje (apsauginėje) kopoje keroja nesuskaičiuojami hektarai miglinių šeimos augalo, rugiaveidės, sąžalynai, bet jų, nei sėti, nei pjauti nereika. Kuršių nerijoje žemdirbiai negyvena, o sėja ir pjauna – vėjai. Jie dar ir padangėse piemenauja – gainioja debesis, kilnoja rūko skraistes, skraidina smėlio sūkurius.  Čia, besikeičiančio metų laiko ženklai kitokie – marga atostogų karuselė sustojo, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, po pajūrio malonių ištroškusių svečių antplūdžio atgauna savo svarias, romias spalvas - nesuskaičiuojami raudonodžių poilsiautojų pulkai jau sugrįžo prie kompiuterių, jų automobilių šonai dabar blizga Telšių, Alytaus, Kauno, Vilniaus gatvėse.

 Nerijoje tęsiasi vasara – Baltija vilnija, glosto, vilioja paplūdimio kūną, reti mauduoliai šoka svajingą tango apkabinę tamsias bangų keteras... Žvelgi nuo Ilgosios kopos (ji pakrantėje nutįsusi keliasdešimt kilometrų), – spindinčio smėlio kristalų tolumos vyniojasi lyg begalinis pergamentas vos pamargintas žmonių figūrėlėmis, tarsi pastelės štrichais.

 Nidoje, tų vaikščiojančių štrichų daugiau, tyrinėti penktąjį metų laiką jau renkasi teptukus pagalandę dailininkai, medžiojantys vizualybę fotografai, sapnuojantys marių ešerius žvejai, ir šiaip suplaukę, gal miglų suvilioti, visokie keistuoliai, romantikai. Po naktinio grybų lietaus – ankstų rytą, visus dabartinius Nidos svečius sutiksi Nerijos miškuose – vieni klampoja kalnapušių šilelių takų labirintais, kur, nors ir pamatęs kokį rudakepurį, tik akimis gali įsibrauti į fantastiškus kerpėtus šabakštynus. Kiti braido aukštus beržynų žolynus, saugodamiesi neužminti kokio raudonviršio, treti, palvės samanynuose lyg gėles skina ūmėdes, kažkodėl palikdami tupėti, šalia, saulėtose lomelėse, pasklidusius kazlėkų pulkus. Ketvirti, turi savo slaptas miškelių dausas, į kurias kelią žino tik jie – tikrai nerasit ir mano „kranto“, kur aš vis džiaugiuosi baravykų peizažais.

 Popietę grybautojai grįžta į Nidą, netrukus grybų derlius jau smilksta keptuvėse, žinia, nemaža dalis makavykų sulaukia (džiovinti ir marinuoti stiklainiuose), gruodžio švenčių – smėlio prieskonis, pušų aromatas primins pamario nuotykius.

 Pavakare, ant Nidos uosto molų renkasi meškeriotojai. Ne visiems vienodai sekasi karšius, pūgžlius skaičiuoti, bet juokauti, matyt, visi žvejai  sugeba, aš, šalia, tapau saulėlydžio atšvaitus, tad girdžiu kaip jie šposauja, o atsiliepdami skambintojams telefonu, greitakalbe pasakoja – „pas mus, Nidoje, darvasara“...

***
Šis straipsnis, publicistinė esė, ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante, adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19745-09-06-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-kursiu-nerijos-akvareles-1

K.K.Šiaulytis. Skulptūra "Nidos briedis". 2018.

 Akvarelinis škicas. 32 x 24

***

Nidoje, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 

sodyboje lankytojus sveikina Nerijos gamtos simboliu pripažintas Briedis.

 Paminklą sukūrė skulptorius Saulius Juchnevičius.

Sklinda gandas, jog patrynus skulptūrinio briedžio nosį,

 netrukus, Neringos miškuose, o gal pajūryje, pamaryje, pamatysite gyvą briedį.

K.K.Šiaulytis. Nida. Žvejo namas. 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Debesijos . 2018. Akvarelė. 42 x 29,7

***

Nida. Žvejų uostelis.

Marių debesijų miražai slenka padange lyg sulėtinto

 kino filmo kadrai: vaizdas trimatis, plačiaekranis -

jame stebi kylančias, tirpstančias, švytinčias, nyrančias, tolstančias formas -

matai šviesos karalystės užuominas -

ar gali kokie fejerverkai prilygti tiems aukštumų reginiams. 

K.K.Šiaulytis. Moliūgų sodas. Nida, Skruzdynės 18.

 2018. Akvarelė. 29.7 x 42 

***

Tikras, senovinis ir kasmet moliūgais derlingas sodas... :)

K.K.Šiaulytis. Mariose sklaidosi miglos. 2018. Akvarelė. 24 x 32

***

Kad ir kaip greitai lietum akvarelę,

 nesuspėsi pavaizduoti marių reginių permainas

 - tirpsta, nyksta rytinio rūko šydas, 

vėjas, nematomais mostais supa vilnis kaip panorėjęs, 

o debesys, tarsi šaipydamiesi, kol merkei teptuką -

jau kitu atspalviu nudažė padangę. 

Belieka tapyti tą nuolatinį kitimą.

K.K.Šiaulytis. Žvelgiant nuo Dailininkų rago. 2018. Akvarelė. 24 x 32

Druskininkų impresijos (2) Ratnyčios srauto Saulės takas

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios srauto Saulės takas. 2015. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Druskininkų impresijos (2)

Ratnyčios srauto Saulės takas

 Miškingo Druskininkų krašto upelė Ratnyčia, lyg sidabro gija siuva tarp Latežerio ir Nemuno pabirusius gamtos perlus – našius pušynus, juodalksnių giraites, dar ir samanų kalvas, grybų daubas, mėlynių sąžalynus, kvapnius pakrančių avietynus, žiedų pievas, gudobelių sodus – visa tai surenka į vaizdų vėrinį, kuris, saulei mainantis, nuolat kinta, vis kitaip suspindi keliautojų, pėsčiųjų riterių akyse. Tokio titulo – Pėsčiasis Riteris – pirmasis nusipelnė mokslininkas, rašytojas, profesorius Česlovas Kudaba, savo kūryboje atskleidęs atidaus, vienišo žygeivio, Stebėtojo patirtis. Profesorius yra aprašęs ir Ratnyčią, jos ištakas, paupiuose pabirusius kaimus, čia, gamtos jėgų ir žmogaus veiklos suformuotus kraštovaizdžius, reginius.

 Atvykėliai, kada pabuvoję, sveikatos šaltinių Druskininkuose ieškoję, tuoj patiria ir čionykščių upių  gaivinančias dovanas – galingos Nemuno tėkmės romuvą, Ratnyčios gyvastingą būdą – atrodo, ji, prieš pasinerdama Nemunan, skuba išdalinti visiems, šiluose, gojuose surinktas saulėtas godas.

 Jau nuo seno, vienu svarbiausiu poilsiautojų ritualu tapo pasivaikščiojimai kurorto upių pakrantėmis. Ratnyčios skubri tėkmė, jos pakrančių scenovaizdžiai žiūrovų dėmesio sulaukia pačiame Druskininkų centre, kur upė šniokšdama palieka K.Dineikos sveikatingumo parko tvenkinio kaskadas ir toliau skuba tarp aukštų krantų, maudydama vagos sraunumoje įstrigusius akmenis. Pavėsingas paupio parko takas nuo Čiurlionio gatvės tilto iki santakos su Nemunu – bene populiariausia kurorte romantiškų pasibuvimų vieta. Čia pat, prie grakštaus Santakos tilto prigludusi, vaikštinėtojų laukia viena gražiausių Lietuvoje parko skulptūrų – B.Vyšniausko „Ratnyčėlė“, sukurta 1959 metais. Savo kelionių albume esu rašęs: „Alegorinės upių, upelių, šaltinių dievybės ir deivės dažnai vaizduojamos Antikos ir vėlesnių laikų dailėje. Vandenų galybių suasmenintos figūros gausios baroko epochos parkuose, miestų skveruose, aikštėse. Europoje tikriausiai nerastume XVII-XIX amžiais įkurto parko, kuriame nebūtų skulptūrų vaizduojančių Okeaną, Nilą, Tiberį, ar vandenyse žaidžiančių nimfų. Tačiau Lietuvoje, tai, matyt vienintelė, upę, kaip asmenį, vaizduojanti skulptūra.“

  Žymiausias sveikatingas Ratnyčios pasivaikščiojimų maršrutas „Saulės takas“, įrengtas dar anais, gelžbetoninio mąstymo laikais, 1972 metais. Miškininkas Vytautas Urnevičius su tikra girininko (ar girinio) išmone konstravo šalia Ratnyčios bėgantį taką. Medžio meistrai drožė stovylas, kad pasivaikščiojant būtų kur žvilgsniui nuklysti, surentė plačius suolus prisėsti, o ilgesniam poilsiui skirtas pavėsines, bei tiltelius, lieptus rentė iš kreivų stuobrių. Ano meto poilsiautojai nenutrūkstamu srautu skubėjo patirti „Saulės tako“ atgaivą. Prasidėjus naujiems, visuotino automobilizmo laikams, kurorto svečiai, kaip ir druskininkiečiai, primiršo pasivaikščiojimus – dailieji tilteliai sugriuvo, mediniuose puslapiuose iškaltos poetų eilės apžėlė kerpėmis, ant plačiųjų suolų, dažniau nei žmonės, pelėdos nutūpdavo...

 Bet štai, jau  keleri metai, „Saulės takas“ vėl atgyja, dabar jis prasideda ties Alkos tvenkiniu, ir lyg sausumos upokšnis, bėga šalia Ratnyčios, pėstieji mina juo pasirinkę kryptį – kas pasroviui, kas prieš, stebėdami vis nelauktai atsiveriančius gamtos reginius. Nuo tiltelių – saulės nuauksintus upės dugno smėlius, keistų, slėpingų vandens augalų buveines, brūzgynus, stebi, kaip pakrantės medžių kamienais kopinėja bukučiai, lipučiai, vandenin sumerktas alksnių šaknis tyrinėja juodieji strazdai.  Take dabar sutiksi ir dviratininkų, tačiau jie, besirūpindami vairavimu, daug ko nepamato, nepastebi... Keliauti šiuo taku geriausia vienam, žinia, gal kartais ir sutrinki, išgąsdintas medį kirsti sumaniusio genio, bet jauti, kad gamta atsivers tik asmeninio susitikimo su ja akistatose. Prasiveria, atrodo tik tau pažvelgti skirti langai – štai, poilsiui pasirinkto suolelio kaimynystėje medyje lizdui šakas snapu laužo grakštus keršulis, kitą kart uodi žydinčių žolynų žiedadulkių debesis, kuriuos margais sparnais sklaido drugelių eskadrilė, o laukymėje prisėdęs tapyti matai – tave,  iš debesų aukštumos apžiūrinėja kažkoks sklandytojas – gal suopis, gal peslys? 

 Kartą, stebint saulės spinduliais pervertą Ratnyčios tėkmę, kilo mintis, jog jos varde glūdi užkoduota slaptinga žaismė – tie mūsų protėviai, kurie kažkada davė upei vardą, sujungė du žodžius – Ratas ir Nytis. Žodžio „ratas“ pati seniausia reikšmė – „Saulės diskas“, „nytis“ – tai ir gija, ir spindulys. Taigi, anų laikų žmonėms upės vardas Ratnyčia – Saulės gija, o gal – Saulės takas?  Akvarelininkui tapyti tokios upelės peizažus lengva, pasisėmei jos gyvo vandens – ir pusė darbo padaryta – pats vanduo liejasi popieriaus lakšte, kuria savo atvaizdus...
***
Šis tekstas - publicistinė esė ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Malonaus pasižvalgymo! - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19674-08-26-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-2

K.K.Šiaulytis. B.Vyšniausko skulptūra "Ratnyčia" (1959). 

2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tėkmė smėliuose . 2017. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Tiltelis "Saulės take". 2004. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Medžio skulptūros, skirtos "Saulės tako"

 kūrėjui  miškininkui Vytautui Urnevičiui. 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios pavasaris. 2017. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia pavasariškame slėnyje. 2017. Akvarelė. 24 x 32.

 Privačioje kolekcijoje

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios auksas. 2013. Akvarelė. 24 x 32

Druskininkų impresijos (1) Škicuose išreikštos patirtys

K.K.Šiaulytis. Druskininkų impresija. (Europa Royale).

 2013. Škicas akvarele. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Druskininkų impresijos (1)

Škicuose išreikštos patirtys

 Gyva regos, vizualinių patirčių tėkmė gaivina visų mūsų galvas. Kada, jei ne atostogų metu vaduojamės iš nuobodžios margadienės kartotės – skubame pasinerti naujuose matymo, stebėjimo nuotykiuose – gamtos, kultūros, asmeninio bendravimo akimirkų žaismėje.

 Druskininkai, antroji Lietuvos atostogų sostinė, po pajūrinio Neringos – Palangos tandemo, dar lenktyniaudama ir su jungtinėmis Kaimo sodybų pajėgomis, bei turistinių Užsieninių kelionių vilionėmis, nepraranda pelnytos svečių pagarbos – sulaukia vis didėjančio mūsų, atostogautojų, dėmesio. Šis sveikatingumo, unikalių gamtinių dovanų, meno, kultūrinės sklaidos kurortas patrauklus visais metų laikais, gal tik birželyje įkyrūs vabzdžiai drumsčia miestelėnų ir atvykėlių nuotaiką. Ir vasarą žiemiška Slidinėjimo arena, net speiguose neužšąlantis Vandens parkas, gydančios purvo vonios, sūrių vandenų procedūros, pavasariškai gaivūs, bet nuolat besikeičiantys tiesiog mieste prasidedantys miškų  kraštovaizdžiai, Nemuno vizualinė paveika, jo paslaptinga rimties galia – nepailsdami skalauja mūsų nūdienos rūpesčius...

 Meno kultūros versmės Druskininkuose ne menkesnės nei sveikatos šaltiniai – kūrybinio polėkio padangės čia privilioja muzikus, dailininkus, literatus ir teatralus, – rudenį, kai daugumas paukščių giesmininkų jau palikę aplinkines girias, čia suskamba poetų eilės...

 Šiandien kiekvieno poilsiautojo rankose nerimstantys mobilieji – išmanieji telefonai, įgalina aparato korpuse įstatyta foto akimi fiksuoti, sukaupti patirtus vizualinius įspūdžius, juos paskleisti skaitmeniniame kosmose, – tad iš čia kasdien elektroninėmis bangomis iškeliauja tūkstančiai virtualių atvirukų, liudijančių pasauliui kurorto pranašumo aukštumas.  Fotografijos menas atsivėrė  visiems – tereikia pastabumo ir išlavintos intuicijos – Druskininkų kūrybinė aura žadina stebėtojų vidines galias!

  Bet ir dar akmens amžiuje užgimęs menas – piešimas anglimi, plunksna, ar kokia naujesne grafine priemone, smagiu teptuku, gali perteikti tavo Druskininkų pajautą. Norisi sustoti, ilgiau pabūti šalia sudominusio objekto – popieriaus skiautėje brėži pagavaus reginio, artefakto kontūrus, įlieji spalvines dėmes ir štai – turi lengvą etiudą, eskizą, škicą.

 Etiudas, eskizas tai lyg ruošiniai būsimam didesniam tapybos ar grafikos darbui. Taiklus, smagus piešinys – škicas – jau užbaigtas meno kūrinys. Škicas – tai dailės meno druska, taip paaiškinu tiems, kas teiraujasi išgirdę mane vartojant šį žodį. Tuose piešiniuose dailininkas įaudžia regos patirtį, rankos judesį, fiksuoja laikinumą, šviesos pėdsakus, netikėtai žvilgsniui atsiveriančių linijų rezginį. Gal dailininko valia, o gal nejučia, škice sužvilga ir autoriaus būdas – piešinyje atpažinsi paslaptingą romantiką, įžvalgų modernistą, skrajūną inovatorių, mokslingą tyrinėtoją, subtilų lyriką ar humoro adeptą. Išreikšti akimirkos trapumą, šmėstelėjusio įspūdžio ilgesį – tai škico meno esmė.

 Škico meno pradininkai – Renesanso epochos dailininkai, panorę būti ne tik gabiais amatininkais kuriančiais užsakytas freskas, drobes, skulptūras, bet ir siekiantys menininko valia atrasti regimą, apčiuopiamą pasaulį, tyrinėti tai, kas rūpi atidžiam žvelgiančiajam. Baroko laikmečio kilnūs polėkiai paskatino daugelį dailininkų griebtis lengvo pieštuko, o prasidėjus naujausiems laikams, apšvietos iššūkiams, piešti, škicuoti ryžosi kiekvienas mokslingas keliautojas tyrinėjantis lankytus kraštus ar antikinio pasaulio palikimą.

 Dabar besiklojančiame dvidešimt pirmajame amžiuje škicavimas vėl vilioja daugelį, šis menas tarsi kviečia  naujai, išraiškingai kelionei, savitam tavo pasaulio matymui.

***

Šis tekstas (publicistinė esė) ir škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19609-08-14-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-druskininku-impresijos-1

K.K.Šiaulytis. Meno laboratorijos "Druskos metamorfozės" kadras.

 (Menininkas Ričardas Šileika). 2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Druskininkų senamiesčio motyvas.

  2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Poetų ir menininkų pamėgta kavinė "Širdelė".

  2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vila "Dainava".

 2013. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Nemunas. Druskininkų laivų prieplauka - 2013.

  2013. Škicas akvarele. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. K.Dineikos sveikatingumo parke. Rožynas.

 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. M.Lukošiaus skulptūra "Žaislas".

 2018. Škicas akvarele. 24 x 32

Virvytės padangių akvarelės

K.K.Šiaulytis. Prie Virvytės - Biržuvėnų dvaro malūnas. 

2018. Akvarelė. 29,7 x 42. Privati kolekcija.

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Virvytės padangių akvarelės

 Luokėje, 2017 metų birželyje, kai liejau akvarelę bažnyčios šventoriuje, iš danguje besirungiančių tamsių debesų tikriausiai krito mėlynai violetiniai lietaus lašai – bent jau tokio kolorito akvarelę man prilijo... O kitą dieną, kai mūsų dailininkų būrelis atvyko tapyti kaimyninius Biržuvėnus – taip varvėjo, šnarpštė, teškėjo medžių šakose, kad pro balzganą liūties audinį, nė dvaro rūmų nesimatė.

Šiemet, 2018 – aisiais, visiškai kitoks birželis ištiko Biržulį, Biržuvėnus, Luokę ir, matyt, visą Lietuvą. Žaluma – tarsi pavargusi, mažiau sodri nei pas mus įprasta, dar gegužyje nušienautos pievos neatžėlė – pavirto gelsvomis ražienomis, daržų žemė, vagose ieškant sudygusių želmenų, girgždėjo, byrėjo lyg Nerijos kopų smėlynai. Mūsuose taip mėgiamos sodybų „marios“ – tvenkinukai, prūdai, linmarkos, kūdros, sodželkos – džiūvo pakalnėse, po gluosniais, lyg prakiurę bliūdai.

Tik Virvytė, apsukri valiūkė, žaliaakė, žaliaplaukė mauduolė, vandenų juostos pynėja, kaip ir kasmet nardo duburiais, kilpiniuoja, sraunuma skalauja tai vieną, tai kitą statų krantą, plaukia, išdykauja ardydama bebrų užkardas. Gal akmenų jos vagoje ir daugiau iškilo, bet gi, niekas jų niekada nebuvo suskaičiavęs – nei Žąsūgalos basakojai žąsiaganiai, nei čia klumpes mirkęs Palangos Juzė, nei arklius girdęs svieto lygintojas Tadas Blinda, ir net nė guvieji mūsų laikų baidarininkai, kas vasarą braidantys čionykščiose rėvose.

 Visus nuvarginusi šiųmetinė sausra – vieni juokai Virvytei! Upė gaivių vandenų semiasi iš seniausių Lietuvos ežerų: Paršežerio, Lūksto, Biržulio – jie, anot geologų, dar ledynmečio tirpsmą mena! Kas žino, gal Lūksto gelmėse koks gabalas ledkalnio ir dabar akmeniu užspaustas glūdi? Sako, tame ežere skamba kažkada nuskendęs varpas, o krantan, šalia Varnelės ištakos, bangos išmeta milijonų metų atminimą – gintarą.

 Varnelė, išsiruošusi į Biržulio ežerą – jame prapuola, iš jo nendrynų šiaurės kryptimi iššoka linksmoji  Virvyčia – Virvytė. Ji, kilpomis apnėrusi Janapolės, Baltininkų, Biržuvėnų, Luokės, Kaunatavos, Tryškių, Kairiškių palaukes, ties Viekšniais susilieja su sese Venta, o toliau jau kartu ieško kelio į Baltiją, švyti Latvijos Kuršo žemei.

 Kažkada Virvytė suko keliolikos malūnų girnas, šiemet ji sava gaiva talkino man – padėjo lieti akvareles. Bent dvi nutapiau tiesiog stovėdamas jos seklioje atšakoje, kitas pagavau paviliotas vandenų atšvaitų...

 Biržuvėnų dvare, prie Virvytės malūno tvenkinio, šalia pakrantę lenkiančio vieškelio aptikau uosį, vertą čia besilankančių keliautojų dėmesio. Tikras didmedis, žymintis tuos laikus, kai žmonės apsodindavo medžiais pakeles – kad vasarą, brikelėje ar vežime sėdinčius keliauninkus lydėtų malonūs šešėliai, o žiemą, rogių važnyčiotojams būtų jaukiau čiuožti snieguose, besišnekučiuojant su pakeleivingais šakotais stuobriais...

 Gal šis uosis – seniausias pakelės medžių paminklas? Bet jis netikėtai įdomus ir savo išvaizda! Vienos šakos išskleistos virš kelio, kitos, vos ne sumerktos į Virvytės patvanką, kamienas, kažin ar dviese – gal tik krepšininkai – apkabintų, o gumbuotų šaknų rezginys – lyg kokia moderni skulptūra, tvenkinio šlaite vientisu liejiniu, tarsi išplatėjusiu kamienu, užkloja plotą, kuriam apeiti reikia aštuoniolikos metrinių žingsnių! Ant šaknyno iškilumų, lyg ant krėslų, laisvai galėtų susėsti aštuoni turistai... Šį iškilų medį, Virvytės – Biržuvėnų uosį, linkėčiau įtraukti į Varnių regioninio parko gamtos paminklų sąrašą, jis tikrai vertas lygiuotis su Jomantų, ar Skliausčių ąžuolais.

 Jau praretėjusiame Biržuvėnų dvaro parke dar blėsta užmirštų laikų romantika, – dailininkai gal aptiks net Jakobo van Reisdalio motyvų... Aplankykite Biržuvėnų parką, jo medžių kupolas gerai matomas nuo Šatrijos kalno!

K.K.Šiaulytis. Virvytės linkis Biržuvėnų dvaro parke. 

2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Virš Luokės bažnyčios - debesų akvarelės.

2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paminklinis Virvytės - Biržuvėnų uosis. 

2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Sekli Virvytės atšaka už Biržuvėnų užtvankos.

2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Ant Biržuvėnų dvaro parko didmedžių -

 klevų, liepų, nukrito reti šios vasaros lietaus lašai. 

2018. Akvarelė. 42 x 29,7

***

Ši esė ir akvarelės publikuoti laikraštyje "Lietuvos Aidas" -

http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19575-08-08-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

Bilionių piliakalnio atradimai

K.K.Šiaulytis.  Žvelgiant nuo Bilionių piliakalnio – Laukuvos, Kaltinėnų kraštas.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. Vidurvasaris.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Bilionių piliakalnio atradimai

 Žemaičių aukštumos pietiniame pakraštyje esantis garsusis Bilionių piliakalnis, kažkada vadintas Švedkalniu, Šventkalniu, žvelgiant į jį nuo čia pat tysančio Žemaičių plento atrodo džiugiai išvaizdus, garbus, tikras praeities paminklas puošiantis Laukuvos krašto peizažą. Tačiau artėjant prie kalno, darosi kažko neramu, smelkiasi nuojauta, kad priešais tave auga, kyla, skleidžiasi į plotį – ne šiaip vasariškai žaisminga kalva, ne eilinis kovingas piliakalnis, o didinga, pietinio dangaus šviesuliui atsivėrusi Saulės garbintojų šventovė.

 Kalno papėdėje, samanotų ąžuolų giraitėje, pasijauti lyg kokioje legendinėje žinyčioje, kur kažkas tau pasakoja: čia gali patirti žemės svarumą, žalumos dvelksmą, poetinį įkvėpimą…

 Šventkalnio paslaptinga paveika, atrodo tvyro akimis aprėpiamose apylinkėse, užkoduota čionykščiuose vietovardžiuose, upėvardžiuose, perteikta žmonių padavimuose, nutikimuose. Šiauriau, už  Aukštagirės kalno - jį supylė milžinas, guli Laumėkalnis ir burtažodinis Miltų kalnas, plačioje pietinėje panoramoje, tarp kalvelių, miškelių rangosi Sartalė, Rungys, Viksvė, iš Dievyčio ežero išteka Šventupis ir Yžnė, netoliese ir Lokysta srovena, plyti mįslingasis Paršežeris, o už puskilometrio - Burkalės ežerėlis, kuriame, anot padavimo - „Tas kalns kad buva supilts ir iškasts Burkalis, švedų sylinčė pasitraukdami įmetin diktė daug brunginybių. Pri jūdalksni šaknų esunti įmerkta ir prirakinta aštūnis bačkas auksa“.

  Už Aukštagirės, tiesiai gal bus šeši kilometrai, garsusis Medvėgalis, jo draugėje – dar šeši – Pilies, Piliorių, Sumonų, Ąžuolų, Bevardis ir Alkos kalnai. Senųjų šimtmečių tėkmėje, be abejo, šiuose ir aplinkiniuose kalnuose, kalvelėse ne tik tvirtovių, gyvenviečių būta – anų laikų čiabuvius, kaip ir mus, vienijo savas tikėjimas, apeigos, kalendorinės šventės, misterijos – tokioms bendruomenių sueigoms geriausiai tiko kalvų viršūnės, nuo kurių atsiveria slaptingos girių tolumos, kur ypač raiškiai spindi vakaro laužai ir paryčių žvaigždynai, kur laumės, miškų deivės saugo šaltinius, šukuoja vaistažolių lankas, matuojasi rūkų skraistes...

 Kokios lemtys apsprendė – šalia Bilionių, Gulbėse, gimė žymus Lietuvos etnologas, mitologas, tautosakininkas Norbertas Vėlius (1937-1996). Jo kūrybinė veikla paskatino daugybę mūsų domėtis etnografija, kraštotyra, senąją Lietuvos kultūra. Netoliese, Kutaliuose, antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1885-1969) gimtinė. Šilalės parapijoje gimęs Laurynas Ivinskis (1810-1881) yra gyvenęs Bilionių kaimynystėje – visų jų atminimą saugo šių apylinkių, Šilalės rajono žmonės, Vilniuje įsikūrusi Šilalės kraštiečių draugija.

 Šilalė – piliakalnių kraštas! Taip skelbia naujausi turistams skirti informaciniai leidiniai, tad, ne nuostabu, jog visoje Lietuvoje minėtų Piliakalnių metų (2017) pradžios ir užbaigtuvių renginiai vyko šioje savivaldybėje – ant Medvėgalio kalno, Laukuvoje. Puošniame albume „Šilalės rajono piliakalniai“ aprašyti net 34 piliakalniai!

 Lietuvos piliakalnių tyrėjas lenkų mokslininkas Liudvikas Kšivickis (1859 – 1941) knygoje “Žemaičių senovė”  (lenkų kalba išleista 1906, lietuvių - 1928 m.) sužavėtas Medvėgalio ir Šventkalnio didybės, skelbė: “Čia pirmą kartą supratau, kad galime kalbėti apie lietuvių kultūrą, kaip kad kalbame apie keltų ar skandinavų kultūrą… “ ir dar - “Kad Medvėgalio piliakalnis arba žemės piramidė, riogsanti ant Bilionių terasų, stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai juos lankytų minios keliauninkų, būtų parašyta daugybė monografijų, o patys paminklai būtų taip garsūs, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė”.

 Šiais laikais Šventkalnis sulaukia pelnyto dėmesio – kalnan kopia naujieji gamtameldžiai, kraštotyrininkai, žygiaiviai. Varnių regioninio parko darbuotojų iniciatyva įrengtas Aukštagirės dviračių takas, kurio vieni svarbiausių objektų yra Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai.

Archeologai, matyt Kšivickio pakviesti, laiko garbe čia pabuvoti, kojomis apmatuoti Šventkalnio terasas. Petras Tarasenka yra nupiešęs spėjamą Bilionių pilies vaizdą - rekonstrukciją. Prieš keliolika  metų Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius iškėlė hipotezę, jog Bilionių piliakalnis - tai garsieji Pilėnai.

 Šilalės savivaldybės vadovų iniciatyva rajone esančių piliakalnių žvalgymui pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universitetu, tad jau kelerius metus šio universiteto dėstytojas, garsus piliakalnių tyrinėtojas, žinovas, archeologas Gintautas Zabiela kartu su savo studentais bei vietiniais talkininkais, kurių vadovė yra kultūros paveldo apsaugos specialistė Jurgita Viršilienė, vykdo tyrimus Medvėgalio komplekse, Bilionių Šventkalnyje.

Šiemet, liepos pabaigoje, šio kalno viršūnėje kasinėjantiems archeologams nusišypsojo sėkmės deivė – vienas po  kito nedidelėje perkasoje pasipylė sensacingi radiniai, kokių niekas čia nesitikėjo – degintiniai kapai su įkapėmis (spėjama V-VI amžius), griautiniai kapai (gal IV-V amžius), amatininkų įrankiai (geležinis plaktukas, yla, kaltukas), kovos kirviai, peilis, ietigalis, bronziniai moteriški ir vyriški papuošalai, keramika. Nustatyta, kad čia, II tūkstantmetyje įrengta ir dar XIV amžiuje stovėjusi medinė pilis. G.Zabiela, susitikime su šilališkiais, Bilionių seniūnijos bendruomene (kurios visas būrys narių talkino perkasoje), sakė, jog tęsiant kalno tyrimus prireiktų statyti Bilioniuose šiuolaikiškai erdvų muziejų, kuriame gal ir sutilptų numatomi Šventkalnio archeologiniai radiniai.

K.K.Šiaulytis.    Medvėgalio piliakalnis. Vaizdas iš Alkos kalno.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Archeologas G.Zabiela piliakalnio aikštelės perkasoje.

 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis.Archeologų talkininkai.

 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Perkasoje - kultūrinio paveldo tyrinėtoja Jurgita Viršilienė.

 2018. Akvarelinis škicas. 24 x32

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnio radinys - 

didelio keramikinio indo dalys. 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Medvėgalio Pilies piliakalnis stebint nuo Alkos kalno.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis.  Bilionių piliakalnis žvelgiant iš jo papėdėje 

esančios Ąžuolyno žinyčios. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

******************

Šis straipsnis (publicistinė esė) ir akvarelės, škicai

 publikuojami laikraštyje "Lietuvos Aidas" 2018 08 4-6d. (Nr. 166-8)(13439-1),

bei šio laikraščio internetiniame variante, adresas -

http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19533-08-03-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje