K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Panoramoje – Akmenos upės slėnis,
senasis Žemaičių plentas. Kaltinėnai, Šilalės savivaldybė
2007. Akvarelė. 29,7 x 42
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Keliautojų šalies kryžkelės
Geografinė Azija prasideda kažkur už Uralo,
tačiau to didžiojo žemyno paslaptingos galios skleidžiasi jau čia pat,
netoliese.
Lietuva – kultūrų kryžkelė, ne kartą
konstatavo mūsų istoriją aptariančių tekstų autoriai. Gal todėl ir mes patys tokie
nenuoramos, skubantys patirti tų, į mus subėgančių kelių pradžias? Šiandien
mūsų kryžkelės jau pinasi Londone, Vašingtone, Briuselyje, Romoje,
Stambule. Sako, lietuvį sutiksi ir
Delyje, Pekine? Kaire ir Keiptaune? Reikjavike ir Sidnėjuje? Vis
tik, mieliausi kelionių atradimai –
Lietuvoje.
Perkopę didmiesčių viršukalnes, pabuvoję oro
uostų, metro ir geležinkelių stočių labirintų spūstyse, pasižvalgę tviskančių peizažų – bet
sugrįžę – patiriame žaliojo Baltijos kranto rimties vertę. Pas mus upės bėga,
teka lyg laikas, lygumos, platumos matuojamos jausmais, medžiai auga savo
gimtinėse. Neris, Venta, Minija – miškų vaidilutės, Merkys, Nemunas, Lėvuo – laukų
artojai. Keliaujant po Lietuvą ne greitkelių magistralėmis kiekvienas vieškelių
posūkis pasakoja savo atminimus, primena, čia kažkada stovėjus sodybas, pakelės
kryžius, koplytstulpius. Visi keliukai įsilieja į kokį miestą, miestelį, veda
link bažnyčios – į buvusią turgaus aikštę. Stebi iš aukšto medžio pakilusį
pietinį purplelį, jis nusklendė, nutūpė ant seno Nepriklausomybės dešimtmečio
paminklo, žvalgosi ir tarsi klausia – ar turi regą, matai, kaip čia jauku?
Kiek
Lietuvoje kurortinių miestų? Pripažintų, matyt, keliolika, tačiau
pretenduojančių į šį statusą, manau, susidarys kelios dešimtys. Kiekvienas turi
kuo sužavėti keliautojus – vandenimis, miškais, kulinarija, muziejais, krašto
legendomis.
Kaunas,
nuo Pažaislio šventovės iki Šv. Jurgio bažnyčios – miestas tarsi persiėmęs
Nemuno charakteriu – tvirtumu, patikimumu, bet kartu – sūkuringas, slapus. Klaipėda,
kaip ir Ryga, ilgus šimtmečius buvo veikliosios Europos tiltas į mįslingąsias
kuršių, žemgalių, latgalių, žemaičių, sėlių žemes.
Vartau savo kelionių
akvarelių, škicų bagažą. Baigiasi dar vieneri XXI-ojo amžiaus metai...
Justiniškėse, įsibridę sniege prie gatvės stoviniuoja medžiai, gal laukia, kas
juos rogėmis pavėžės bent iki sankryžos? Žiemą, žvelgdamas pro langą, vis
prisimenu garsiąją Kajetono Sklėriaus akvarelę „Žiema Kaune“ nutapytą 1931 metais. Atrodo taip paprastai,
vos keliomis spalvomis, perteiktas neužmirštamo įspūdžio to meto laikinosios
sostinės peizažas – du arkliukai tempia važiose įsitaisiusius kailinius su
kepure, priekiniame plane – mėlyna provėžų kryžkelė, vienišas telefono laidų
stulpas laikantis dar ir kuklią lemputę gatvei apšviesti. Žiemą smagu keliauti
mintimis – štai, vasaros peizaže važiuoju senuoju Žemaičių plentu, nuo
Kryžkalnio suku Kelmės kryptimi, vėliau per Vaiguvą į Luokę, Telšius, Plungę,
Kretingą. Kiekviename mieste turiu dar ką nupiešti! Pažįstama žurnalistė pasakoja
svajose dažnai riedanti panemune į Jurbarką (tai pats puikiausias kelionių
maršrutas Lietuvoje), vilnietis etnologas Virginijus, prieš užmigdamas aplanko
Šilalės kraštą, viena kolege, nepaisant to, kad kasdien vairuoja automobilį –
sako mintimis kas vakarą nuklystanti į močiutės sodybą Aukštaitijoje...
Sėkmingo kelio!
K.K.Šiaulytis. Turistai Vilniaus senamiestyje. 2011. Akvarelė. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Vasaros malonės.
2018. Akvarelė. 29,7 x 42
K.K.Šiaulytis. “Geležinė lapė” prie Talšos ežero. Šiauliai.
2013. Škicas akvarele. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Klaipėda . Keltas Danės upėje.
2005. Akvarelė. 29,7 x 42
K.K.Šiaulytis. Vilnius . Šv. Jonų varpinė.
2011. Škicas akvarele. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Vilnius žiemą. 2011 metai.
Konstantino Sirvydo skveras. “Prancūzparkis”.
2011. Akvarelė. 24 x 32
