K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2025 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

VILKMERGĖS-PABAISKO MŪŠIUI – 590 METŲ!

Pabaisko mūšis. Antroji iliustracijos diptiko dalis.

Kęstutis K. Šiaulytis

VILKMERGĖS-PABAISKO

MŪŠIUI – 590 METŲ!

Didžiausias kada nors buvęs mūšis dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvyko 1435-ųjų metų rugsėjo pirmąją prie Žirnajos ežero ir upelio, Šventosios upės intako, netoli Ukmergės. Čia, tarpusavyje susigrūmusių dviejų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Švitrigailos (1370-1452) ir Žygimanto Kęstutaičio (1365-1440) armijų kautynės istorikų kartais vertinamos kaip „antrasis Žalgiris“, kaip nuožmi kova dėl Lietuvos valdovo karūnos.

Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 1430 metais, LDK Didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila, Lenkijos karaliaus Jogailos brolis. Tačiau, kai Švitrigaila, kaip ir Vytautas, panoro Lietuvą atskirti nuo politinių ryšių su Lenkija, Jogailos paremtas, LDK Didžiuoju kunigaikščiu 1432 metais paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila, su tuo nesitaikstė, Lietuvoje prasidėjo vidaus karas. Po kelis metus vykusių karinių susirėmimų, lemiamam mūšiui prie Vilkmergės Žygimantas sutelkė 15 000 karių, jų tarpe – 3 000 iš Lenkijos. Žygimanto armijai vadovavo jo sūnus Mykolas, kurio palydą sudarė ir vyresni amžiumi bajorai, didikai, dar Žalgiryje kovęsi kariai. Švitrigailą, pagal 1431 metais Skirsnemunėje su Vokiečių ordinu sudarytą sutartį, parėmė Livonijos ordino kariauna vadovaujama magistro Franke Kerskorfo. Istoriko Tomo Baranausko teigimu, prie Šventosios upės pribuvusią Švitrigailos armiją sudarė 12 000 Livonijos karių ir 8 000 LDK ir totorių raitelių, ginklininkų.

Priešininkų armijos apsistojusios Žirnajos ežero ir upelio krantuose, viena kitą stebėjo dvi dienas, o kai rugsėjo pirmąją Švitrigailos kariuomenė nutarė traukti į patogesnę mūšiui vietą prie Šventosios upės, puolimą pradėjo Mykolo Žygimantaičio kariai. Negailestingose kautynėse, tiesiog – kapotynėse, Švitrigaila patyrė visišką pralaimėjimą, bet pats sugebėjo pabėgti, o jo bendražygis, Livonijos ordino magistras Franke Kerskorfas, žuvo. Žygimantas, pagerbdamas mūšyje kritusius karius, bajorus ir riterius, prie Žirnajos pastatė Švč. Trejybės bažnyčią, vietovei suteikė Pabaisko vardą. Pabaiskas lenkų kalba – mūšio vieta.

Prisiminti, susidomėti šiuo, prieš šimtmečius įvykusiu mūšiu teko, kai žinomas Lietuvos žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas pasiūlė man iliustruoti jo sukurtą legendą „Vilkmergė“. Rašytojo pasakojime susipina padavimai apie miškų deivę Medeiną, Ukmergės miesto vardo kilmę ir istoriniai faktai apie Pabaisko mūšį. Legendoje švytintis Medeinos-Vilkmergės įvaizdis atliepia mūsų tautosakoje, mitologijoje pasireiškiančią įžvalgą – žmonių gyvenimus, netgi didžių mūšių baigtį, lemtingai įtakoja paslaptingosios gamtinės galios. Šiame laikraščio puslapyje, pasakojimą apie istorinį Pabaisko mūšį papildo mano pieštos iliustracijos Vytauto Žeimanto knygai (leidykla „Žuvėdra“, 2025) „Vilkmergė Ukmergės legenda“.

Kunigaikštis Mykolas Žygimantaitis.

Vytauto Žeimanto knygos

„Vilkmergė Ukmergės legenda”

viršelis. Leidykla „Žuvėdra“, 2025.

Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.

Livonijos magistras Franke Kerskorfas.

Medeina. Legendos iliustracija.

Knygos antraštinio puslapio iliustracija.

Pabaisko mūšis. Pirmoji iliustracijos diptiko dalis.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 33

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34642-2025-08-27-vilkmerges-pabaisko-musiui-590-metu

2025 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

MARGOS JURGINŲ DIENOS

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai jurginai.

2023. Akvarelė, 42 x 29,7

Kęstutis K. Šiaulytis

MARGOS JURGINŲ DIENOS

Jurginai tapo pripažinti mūsų sodybų dizaineriai! Gegužyje užkasei jurginų gumbų gėlių darželyje, gal dar kur prikaišiojai: daržovių lysvės gale, vejos pakraštyje ar prie paradinių vartelių ir lauki kada jie išlys iš žemės, sužaliuos. Jei tinkama vasara, net be šeimininkių globos jurginai taip sukeroja, subujoja – visa savo veržlia augmena tiesiog imasi iniciatyvos sodybos įvaizdį formuoti. Iš krūmu pavirtusių želmenų, lyg šulinių svirtys kyla vamzdiški stiebai – lenktyniauja kuris daugiau sukraus graižinių žiedynų, besiskleidžiančių geltonomis žvaigždėmis, oranžiniais mėnuliais, ugniaspalviais jupiteriais, lygiuojasi su saulėlydžių varsomis, gi pomponinių jurginų kamuoliukai švyti tarsi obelų derlius. Nuo liepos iki pat spalio šalnų puošnios, garbanotos ir menkai sušukuotos jurginų galvos viena kitą pavaduodamos žvalgosi po mūsų langais, šypsosi praeiviams, guodžia trumpėjančių dienų padanges.

Visa miela Europa jurginus vadina „dalia“, „dahlia“ žodžiu, tad, italai, anglai ar ispanai, sutikę kokią lietuvaitę Dalią, galvoja, kad ji vardą gavusi pagerbiant šią gėlę. Jurginų gimtinė Meksika, iš ten, tas augalas pateko Ispanijon, o Madrido Karališkojo sodo direktorius, botanikas Antonio Jose Cavanilles (1745-1804), jo sode pražydusiai puošeivai, 1791 metais suteikė švedų gamtininko Anders Dahl (1751-1789) lotynišką vardą – „dahlia“. Tuo vardu augalas ir pradėjo kelionę po Europos botanikos sodus, o vėliau ir po privačius gėlynus. Pas mus prigijęs vardas „jurginas“, pasirodo, aidu atkartoja kito gamtininko, irgi taip pagerbto už nuopelnuas mokslui, pavardę. Tai Johann Gottlieb Georgi (1729-1802). Kas, tada, aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, galėjo nuspėti būsimą pasaulinę dahlia sėkmę?

Šiandien augalų selekcininkai yra sukūrę daugiau nei 57 tūkstančius jurginų veislių! Kiekviena, be savo lotyniško vardo, turi ir kitą, kurį duoda naujai išvestos veislės autorius, tačiau, kur rasti tiek gražių žodžių, kad atlieptų dahlia spalvų fejerverkus! Matyt, pirmieji jurginai Lietuvoje įsikūrė jau XIX-ojo amžiaus pradžioje, Vilniaus universiteto botanikos sode, dabartinio Bernardinų sodo erdvėse. 1842 metais Vilniuje išleista Lietuvos mokslininko, teisininko, masono Juozapo Strumilos (1774-1847) knyga lenkų kalba „Mokslinis traktatas apie jurginus“. Gal šis veikalas nulėmė tokį jurginų populiarumą Lietuvoje? Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode puikuojasi bent pusantro tūkstančio jurginų veislių iš viso pasaulio. Šioje nuostabioje žiedų aibėje, šių metų rugpjūčio 29-30 dienomis vyks Tarptautinis jurginų festivalis. Apsilankykite toje kaleidoskopiškoje šventėje!

K. K. Šiaulytis. Jurginų puokštė

mano studijoje. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Natiurmortas su medine

antimi. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Švytintis. 2004. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Modernizmo šauklys...

(tai mano duotas pavadinimas šiai jau

senai žinomai jurginų veislei).

2025. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Pasišiaušę, išsiblaškę,

žodžiu – meniški... 2023. Akvarelė, 42 x 29,7

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 32

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/34600-2025-08-20-margos-jurginu-dienos

2025 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

ŽAKAS LIPŠICAS DRUSKININKUOSE. Žvilgsnis į XX-ojo amžiaus dailę

K. K. Šiaulytis. Žakas Lipšicas.

Portretinis škicas nupieštas stebint filmą

apie skulptorių. Akvarelė, 24 x 32.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽAKAS LIPŠICAS DRUSKININKUOSE.

Žvilgsnis į XX-ojo amžiaus dailę

Druskininkų miesto muziejuje, štai jau antras mėnuo veikia (iki rugsėjo 30) ilgai laukta paroda „Sugrįžtu į Druskininkus“. Nedidele savo kūrybos dalele į gimtąjį miestą parsirado pasaulinio garso skulptorius Žakas Lipšicas – Jacque Lipchitz (Chaim Jacob Lipchitc, 1891 08 22-1973 05 16). Simboliška – šiais metais, Druskininkai yra Lietuvos kultūros sostinė, miestas mini Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Čiurlionis gimė rugsėjo 22-ąją, o apsilankę muziejuje rugpjūčio 22-ąją, pagerbsite Jacque Lipchitzą. Jo biografiją, gyvenimo kelio aprašymą rasite visose enciklopedijose, aptiksite tekstų apie draugystę su XX-ojo amžiaus didžiaisiais: Pablu Pikasu (1881-1973), Amedeo Modiljaniu (1884-1920), Diegu Rivera (1886-1957), Chaimu Sutinu (1893-1943). Žinia, geriau dailininką pažinsite tyrinėdami jo kūrybą, o šį kartą – reta galimybė pabūti šalia originalų: skulptūrų, litografijų, piešinių, kurių linijose, formose, varyje ir bronzoje įkurdinta menininko energija. Ekspozicijoje – modernizmo klasikos artefaktai, kubistiniai šedevrai („Grojantis gitara“), „Prometėjo“ temos litografijos. Stebėdami šiuos darbus tarsi žvilgtelsite į skulptoriaus dirbtuvę praėjusio amžiaus Paryžiaus Monparnase, patirsite menininko kūrybinių ieškojimų aistrą.

Gretimoje muziejaus salėje rodomi mažiau žinomo dailininko Theo Tobiasso darbai. Theo Tobiasse (Tobias Eidesas, 1927-2012), žydų kilmės Prancūzijos dailininkas, vaikystėje gyvenęs ir Lietuvoje, Kaune. Laikraščio skiltyje per maža vietos net išvardinti visas šio dailininko kūrybos sritis, veiklas, parodas, pasiekimus. Tačiau, ir tos kelios čia eksponuojamos Tobiasso litografijos, tapyba – tarsi spalvinga paletė atveria permainingai žavų Europos dailininkų, meno prekeivių, galerininkų, kolekcininkų sambuvį.

Žako Lipšico ir Theo Tobiasso darbus į Druskininkus atvežė Samuelis Tacas (Shmuelis Tatzas), Lietuvoje gimęs, augęs, mokęsis, dabar JAV gyvenantis gydytojas. Autobiografinėje knygoje „Trigubas gyvenimas“ S. Tacas rašo: „Norint suprasti kūrinį, įsigilinti, reikia prie jo praleisti daugiau laiko, dar kartą ir dar kartą prie jo sugrįžti“. Matyt todėl, šios ištarmės autorius ryžosi įsigyti, kolekcionuoti savo mėgstamiausio dailininko, Chaimo Sutino darbus. Brangus malonumas! Tačiau S. Tacas savo rinkinį dar pildo ir Sutino bičiulių – kitų litvakų dailininkų kūriniais. Ši jo kolekcija saugoma namuose, Niujorke, vadinama „Sutinas ir jo draugai“, yra didžiausias pasaulyje privatus litvakų dailininkų kūrybos rinkinys.

K. K. Šiaulytis. Ž. Lipšico skulptūra

”Prometėjas smaugiantis erelį”.

Škicas, akvarelė, 24 x 32.

K. K. Šiaulytis. Ž. Lipšico skulptūra

“Moteriška meilė”. Škicas, pieštukas, 24 x 32.

K. K. Šiaulytis. Muziejaus erdvėje –

Ž. Lipšico skulptūra “Arfininkai”.

Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Ž. Lipšico kūrinių

ekspozicijoje. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žiūrovė prie

Theo Tobiasse litografijos

„Žmogus juodais drabužiais

ir šokėjas autobuse“, 1968.

Akvarelė, 32 x 24

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr.31.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/34557-2025-08-13-zakas-lipsicas-druskininkuose-

2025 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. MENAS PAŠTO KORTELĖJE

Davidas Tenirsas Jaunesnysis

(David Teniers the Younger 1610-1690).

„Stalo žaidimai“, fragmentas. Chromolitografinis atvirukas.

Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Kęstutis K. Šiaulytis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS.

MENAS PAŠTO KORTELĖJE

Daugumoje Europos kalbų pašto atvirukai vadinami pašto kortelėmis: „carte postale“ – prancūziškai, „postcard“ – angliškai, „postkarte“ – vokiškai, o skambiausiai – itališkai: „cartolina“. Kai tik buvo sumanyta pašto korteles spausdinti iliustruotas, (priminsiu, tai įvyko 1871 metais) tuoj kažkam kilo idėja jose publikuoti dailininkų kūrinių reprodukcijas. Apsukrūs leidėjai pirmiausia griebėsi žinomiausių autorių, klasikų, jų tapybos darbai buvo perteikiami juodai baltomis graviūromis, litografijomis, o kiek vėliau ir chromolitografijomis. Pastaroji technika labai sudėtinga, iškilūs dailės kūrinai buvo tarsi perpiešiami ant litografinių akmenų mažame formate (9 x 14 cm) dėliojant mikro taškelius, brūkšnelius. Ant akmens piešiamos tik vienos reikiamos spalvos detalės, tad pilnam vaizdui išgauti prireikdavo keturių ir daugiau akmenų. Spausdinama nuo parengtų akmenų kiekvieną spalvą atskirai, paeiliui. Tokių atvirukų tiražai nedideli, kolekcionierių labai vertinami. Dažnai, žymiausi litografai buvo pripažįstami kaip tokio atviruko bendraautoriai, jų parašas atspaude rikiavosi šalia tapytojo, akvarelininko autografo. Taigi, tais atvejais ir atspaudas įgydavo litografinio originalo statusą. Dar XX amžiaus pradžioje, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos spaustuvininkai pasirūpino, kad jų svarbiausių muziejų šedevrai būtų įamžinti tose mažose kortelėse, o atvirukų kolekcionierių rinkiniai taptų tarsi tų muziejų miniatiūrinėmis kopijomis. Atsiradus galimybei poligrafiniu būdu publikuoti nuotraukas, tapo populiarios, kad ir nespalvotos, garsiausių paveikslų foto reprodukcijos. Ir to meto dailininkai panoro savo darbus pamatyti tose kortelėse. Paveikslų galerijos, meno žurnalai, įvairios meno draugijos atvirukų dėka pažindino visuomenę su dabartyje kuriančių dailininkų darbais. Poligrafijos technikoms tobulėjant, atsiradus spalvotai fotografijai, meno kūrinių reprodukavimas tapo paprastesnis, pigesnis. Tarpukario Lietuvoje daug meno atvirukų išleido Ona Vitkauskytė (1865-1928). Sovietinės santvarkos metais, muziejininkų, dailėtyrininkų, leidėjų pastangomis dideliais tiražais spausdinti M. K. Čiurlionio darbų reprodukcijų atvirukuose rinkiniai: „Zodiako ženklai“ (1971), „Pasaulio sutvėrimas“ (1972), „Sonatos“ (1978), „Grafika“ (1984) ir kt. Pasirodė Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Kazio Šimonio, Antano Samuolio, Jono Šileikos, Vlado Eidukevičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus, Marijos Cvirkienės ir kitų dailininkų atvirukų rinkiniai, kurie, tuomet, tarsi vėrė mums langą į nacionalinio meno lobyną.

Šiandien, atvirukų su meno kūrinių reprodukcijomis parsivežame iš aplankytų didžiausių pasaulio muziejų, o savo darbus reprodukuoti atvirukuose gali kas panorėjęs – skaitmeninė spauda atkeliavo tiesiai į dailininkų studijas...

Atvirukų rinkinys „Vilniaus motyvai“.

„Vaga“, 1968, tiražas 3 000, rinkinyje 13 atvirukų.

Viršelyje Jonas Čeponis „Vilniaus bokštai“ 1967.

Rembrantas Harmensas van Reinas

(Rembrandt Harmenszoon van Rijn 1606-1669).

„Autoportretas su žmona Saskija“ (1636).

Chromolitografinis atvirukas. Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Atvirukų rinkinys „Justinas Vienožinskis“.

„Vaga“, 1966, tiražas 15 000, rinkinyje 16 atvirukų

Viljamas Terneris (J. M. William Turner 1775-1851).

„Žvejybiniai laivai stipriame vėjyje“.

Chromolitografinis atvirukas.

Spausdinta Drezdene „Stengel“. Apie 1906 m.

Antanas Žmudzinavičius (1876-1966).

„Palanga. Naglio kalnas“. 1921.

O. Vitkauskytės išleidimas. Kaunas.

Straipsnis paskelbtas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 30.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34494-2025-08-06-atviruku-istorijos-menas-pasto-korteleje

2025 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS

K. K. Šiaulytis. Tarp Biržuvėnų dvaro parko

medžių – tarnų namas. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS

Kai imiesi kokios vietovės ar miesto istorijos rašymo, pirmas uždavinys – išsiaiškinti jų vardų kilmę. Kadangi Biržuvėnų gyvenvietės sodybos yra pabirusios abipus Virvytės, smagios Žemaitijos upės krantų, šauna į galvą spėjimas – gal čia kažkada biro žuvys... Istoriniuose šaltiniuose Biržuvėnai, pirmą kartą paminėtas 1253 metais „Birsene“ vardu. Tad, kiek pagalvojęs iškėliau hipotezę: senas lietuviškas žodis „biržė“ nusako miško ar dirbamo lauko dirbtinai sukurtą ribą. Spėju, kažkada, čia, prie Virvytės apsigyvenę pirmeiviai, pertvėrė upę akmenimis, susidariusioje patvankoje ir žvejojo, ir maudėsi, o tą dirbtinę upės pertvarą, kuri tarnavo dar ir savotišku pėsčiųjų tiltu, vadino „birže“, suprask, riba tarp susidariusio ežerėlio ir upės. Ilgainiui, arčiau tos viskam tinkamos akmeninių riedulių pertvaros kūrėsi kaimas, kuriam galiausiai ir pritaikytas Birse, Birsene, Biržuvėnų vardas. Matyt, garsaus Lietuvos miesto, Biržų vardas, tokios pat kilmės. Ten, neatmenamais laikais buvo pertverta Apaščios upė, taip susidarė patvenktas Širvėnos ežeras, o Biržų miestas išaugo ties ežero ir upės riba – birže. Ir mėnuo dalinantis metus tarp vasarėjančio-rudenėjančio laiko vadinamas birže – birželiu.

Ta, prieš amžius Virvytę pertvėrusi akmeninė biržė ir šiais laikais Biržuvėnuose tebėra, tik ji pavirto į didelę užtvanką su raudonų plytų pastatais, kuriuose prieš šimtmetį veikė ir vandens malūnas, ir elektrinė, ir kartono fabrikėlis. Visai šalia, Virvytės slėnio aukštame krante, lyg ant kokio piliakalnio ar alkakalnio puikuojasi mediniai Biržuvėnų dvaro rūmai, juose lankytojų laukia muziejus ir biblioteka. Iš gan plataus tvenkinio išpuolusi srauni Virvytė pasitarnavo dvarui dar kitaip – ji tapo rūmų parko puošmena, jos krantuose ir dabar veši patys augiausi Lietuvoje medžiai: maumedžiai, tuopos, uosiai, ąžuolai, kaštonai. Rūmų aplinkoje išlikę nemažai ūkinių pastatų, tarnų namai, oficina.

Šios vietovės tolimą praeitį mena ir prie Virvytės prigludęs piliakalnis, archeologai nustatė jog jis supiltas XI-XII amžiuose, istoriko Stasio Kasparavičius nuomone, čia buvęs upės uostas. Karo laivai Virvytėje neplaukiojo, bet, matyt, senovėje joje žuvies būta tiek, kad užteko daugeliui pavirvytės kaimų ir miestelių.

Biržuvėnuose, kelių sankryžoje, tarsi koks Pirmojo pasaulinio karo paminklas, rymo nedidelės, dailiai įrengtos vokiečių kareivių kapinės. Pasakojama, Rusijos armijos kazokai, užfrontėje užklupę vokiečių gurguolę, kardais užkapojo tuos menkai ginkluotus priešo karius. Kapinaitėse keliasdešimt paminklėlių su jau neišskaitomais žuvusiųjų vardais.

Šiais laikais, Biržuvėnai, šalia esantis istorinis Luokės miestelis, Šatrijos kalnas, tapo viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietovių. Drąsiausi turistai – baidarininkai, čia atplaukia Virvyte, bet dauguma rieda dviračiais ar automobiliais. Jei norite, galite atlinguoti ir bričkomis, Biržuvėnų dvaro rūmų priebutis daug tokių matė.

K. K. Šiaulytis. Pirmojo pasaulinio karo

Vokiečių karių kapinės.

2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Virvytės upė suka į

Biržuvėnų dvaro parką. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Biržuvėnų dvaro ūkiniai

pastatai. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Virvytė išnirusi iš dvaro

parko toliau audžia savo vandenų juostą.

2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 29.

Rasite ir "LAS" internetrinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/34440-2025-07-30-birzuvenu-istorijos

2025 m. liepos 23 d., trečiadienis

PROGNOZUOJAMŲ ORŲ POPURI

K. K. Šiaulytis. Vasarinių figūrų paradas.

2025. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

PROGNOZUOJAMŲ ORŲ POPURI

Šių metų vasarą, matyt ne vienam poilsiavusiam gamtoje, jau teko išgyventi Endriejavo apylinkių protėvių nuotykį, kai vienas humoro jausmą turintis šienpjovys, pamatęs aukštai virš galvos susitelkusį juodą debesį šūktelėjo: „Kap statę!” Po tų žodžių, pritvinkęs vandeniu debesis ne lašais pabiro, o – šliūpt! – visu savo turiniu užgriuvo pajuokavusį žemaitį! Pasirodo, aštrialiežuvis valstietis ištarė užburtą dangumi slenkančio ežero vardą – tas, atvaduotas nuo kerų, nukrito į Endriejavo lankas, kur ir dabar tyvuliuoja Kapstato vardu. Kiek tokių kapstatų šiemet jau kabojo ir liejosi ant mūsų galvų!

Taip svarsčiau pirmadienio popietę, kai viena ranka įsikibęs į pirkinių krepšį, kita, į vėjo gūsių tampomą lietsargį, slinkau namų link, ratais apeidamas keisčiausių kontūrų šaligatvio balas. Kadangi galva buvo laisva, vos ne teškenančio lietaus poetiniu rimu joje rikiavosi tas atpasakotas minčių srautas. Staiga, lyg perkūnija persmelkė, sukrėtė šaižus, tiesiog žviegiantis kišenėje tūnančio telefono klyksmas. Pagalvojau, kas tokiu garsu gali man skambinti? Vaistinėms savo numerio nedaviau, skolą už liftą, kuriuo nesinaudoju, jau sumokėjau, siuntinuką paštomate atsiėmiau, tad, palauks, kas bebūtų, perskambinsiu, kai atsilaisvins rankos. Tačiau, įkirus zyzimas nesiliovė, pirkinių krepšį pakabinęs ant alkūnės žvilgtelėjau į ekrano bedugnę – pasirodo, viena geranoriška valdžios įstaiga atsiuntė garso žinutę. Dėkingas išklausiau. Tą svarbų pranešimą matyt sukūrė atostogaujantį orų specialistą pavaduojantis politikos apžvalgininkas ar sporto komentatorius. Kadangi, gal ne visus pasiekė ši svarbi audio informacija, jos tekstuką skelbiu čia:

„Orų tarnybos radarų duomenimis, nors smarkios, tačiau trumpos liūtys visą birželį ir jau didžiąją dalį liepos skalavo Lietuvą nuo pajūrio iki Čepkelių raisto, tačiau, grybinio lietaus, deja, nesulaukėme. Krepšiai lieka tušti kaip ir praeitą sezoną, baravykų nerandame, paberžiai traumuoti, tik invaziniai grybai dar renka taškus supirktuvių punktams. Meteorologai skuba informuoti gyventojus, kad ir likusią vasaros dalį prakiurę lyg mitinguotojai debesys plaus mūsų galvas. Betgi, nepaisant įspėjančių prognozių nepaaugo nei guminių batų, nei lietsargių ar laikraščių paklausa. Matyt, vasarotojai tikisi kaitintis nuotoliniu būdu – Turkijoje, Šiaurės Afrikoje, o kai kas net Floridoje... Prie globalaus klimato adaptavęsi piliečiai, šalies politinio gyvenimo naujienas atideda rudens skandalingų darganų sezonui. Deja, ir rugsėjį, jau keletą metų besitęsianti orų infliacija neatneš nieko pozityvaus nei vaisių, nei bulvių derliui.“

K. K. Šiaulytis. Ilgio ežero vasara.

Druskininkai, Grūtas. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Lietaus nuojauta. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Ežero mauduoliai.

2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Virš ežero – šiųmetinė

debesijų šventė. 2025. Akvarelė, 24 x 32

Tekstas - pašnekų esė, publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 28.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34397-2025-07-23-prognozuojamu-oru-popuri

2025 m. liepos 21 d., pirmadienis

Vis iš naujo atrandamas dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius

Antanas Jaroševičius. Baublys.

1910. Akvarelė, 50 x 27. Albumas „Lietuvos tapyba“ (1976)

Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių

jubiliejinės kūrybos parodos katalogo viršelis. 1990.

Puslapis iš K. K. Šiaulyčio

5 klasės dailės vadovėlio "Moku piešti". 2002.

Kęstutis K. Šiaulytis

Vis iš naujo atrandamas

dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius

Šiame tekste Antano Jaroševičiaus (1870-1956) kūrybą apžvelgsiu keliais aspektais: aptardamas dailininko gyvento laikmečio ir kūrybos kontekstus bei jo akvarelinės kūrybos meninius, stilistinius siekius.

Antano Jaroševičiaus kūryba pristatoma įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios Lietuvos dailei: „XX a. Lietuvių dailės istorija 1900-1940“ (1982), Laimos Laučkaitės „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002), Giedrės Jankevičiūtės „Dailė ir valstybė“ (Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940) (2003), albume „Lietuvos tapyba“ (1976). Bene daugiausiai dailininko darbų reprodukcijų publikuota Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių jubiliejinės kūrybos parodos kataloge (1990). Aš dailininką esu pristatęs dailės vadovėlyje penktai klasei: K. K. Šiaulytis „Moku piešti“ p. 19 (2002), antras leidimas (2004), apie A. Jaroševičiaus atvirukus esu rašęs laikraštyje „Lietuvos aidas“, kuriame, tarpukaryje savo straipsnių yra skelbęs ir pats dailininkas.

Dailininko žmona Marcelė Jaroševičienė 1958 metais dailininko kūrybinį palikimą perdavė Lietuvos dailės muziejui. Muziejuje saugoma per 70 akvarelių, studijiniai piešiniai, grafikos darbai.

Antanas Jaroševičius priklauso tai naujai meno kūrėjų kartai, kuri XIX amžiaus pabaigoje iškilo dėka Europoje prasidėjusių socialinių, demokratinių permainų.

Rusijos imperijoje buvo atidžiai sekamos kultūrinės Europos iniciatyvos. Gal Didžiosios Britanijos „Arts and Crafts Movement“ („Meno ir amatų sąjudžio“) sėkmė, gal Londone, Paryžiuje, Vienoje surengtos Pasaulinės parodos, paskatino Rusijos valdžią Sankt Peterburge 1876 metais įkurti Techninio piešimo mokymo įstaigą, šių dienų supratimu – kolegiją, kuri imta vadinti mokymo įstaigos mecenato bankininko barono Aleksandro Štiglico (1814-1884) vardu. Ši aukštesnioji mokykla ruošė dailininkus pramonei, interjerinio dizaino dailininkus, dailės ir braižybos pedagogus specializuotoms mokykloms. Vienu metu joje mokėsi apie 200 studentų. Įdomus faktas: čia, nuo 1890 iki 1918 metų studijavo 130 latvių tautybės jaunuolių, kurių tarpe vėliau iškilo visa plejada garsių Latvijos dailininkų. A. Jaroševičius apie šią mokymo įstaigą matyt sužinojo mokydamasis Mintaujos gimnazijoje. Savo žemiečio, beveik kaimyno Petro Vileišio (1851-1926) materialiai paremtas apsisprendė studijuoti Štiglico mokykloje dailę, kur mokėsi 1893-1899 metais. Beveik tuo pat metu, čia dekoratyvinę skulptūrą studijavo (1896-1903) Kajetonas Sklėrius. Žinia, akvarelė, kaip techninio, mokslinio, iliustracinio vaizdavimo priemonė buvo įprasta studijų disciplina daugelyje to meto aukštųjų mokyklų, matyt, tokiu statusu, akvarelės pagrindai buvo dėstomi ir Štiglico mokykloje.

Vokietijos dailininkas Albrechtas Diureris (1471-1528) laikomas meninės akvarelės pradininku. Kelionių metu jo sukurtos akvarelės (apie 1496) yra ir Europos peizažinės dailės pirmtakės. Tačiau tik XIX amžiuje, atsiradus daugiau galimybių keliauti po svečias šalis, visuomenei susidomėjus plenerinės tapybos idėjomis, akvarelė tapo ypač pamėgta, parankia kūrybos priemone ne tik dailininkų tarpe. Rusijoje, Sankt Peterburge 1880-1918 metais gyvavo Imperatoriškoji rusų akvarelininkų draugija, jos nariais be profesionalių akvarelininkų buvo grafikų, architektų, skulptorių. Draugija kasmet rengė savo narių parodas, jų atidarymo iškilmėse apsilankydavo imperatorius. Tikėtina, kad ir abu mūsų studentai, būsimieji akvarelės meistrai, lankėsi tose parodose. Jau dirbdamas Kazanėje A. Jaroševičius be abejo buvo susipažinęs su tuo meto aktyviai veikusios „Peredvižnikų“ („Kilnojamųjų dailės parodų draugija“, veikė 1870-1923) draugijos narių kūryba, „Mir iskustva“ („Meno pasaulis“, veikė 1898-1927) draugijos dailininkų veikla. Antanas Jaroševičius nesiekė tapti kokios nors Rusijos dailės draugijos nariu, nors jo to meto akvarelės savo tematika ir meistryste būtų puikiai pritapusios plačioje Rusijos dailės panoramoje.

Antanas Jaroševičius Rusijos kultūrinėje aplinkoje praleido beveik trisdešimt metų. Šešerius mokslo ir trejus darbo metus – imperijos sostinėje, kur vyko aktyvus meninis gyvenimas, dar dvidešimt, gan dideliame Rusijos mieste – Kazanėje. Dailės mokytojo profesija skatino domėtis Rusijos kultūra, sekti veržlią to meto Rusijos dailės kūrybos raidą. Stebint A. Jaroševičiaus „žiemiškas“ akvareles, kaip ir darbus sukurtus kelionėse po Rusiją, regime tų kūrinių estetinės pagavos, meninio sprendimo, peizažo emocinės pajautos artumą geriausiems rusų dailės pavyzdžiams. Drąsiai galime A. Jaroševičių rikiuoti į gretą šalia Rusijos akvarelininkų draugijos narių, randame daug bendra su to meto žymių Rusijos tapytojų V. I. Surikovo (1848-1916), V. A. Serovo (1865-1911), I. I. Levitano (1861-1900), K. A. Somovo (1869-1939), A. N. Benua (1870-1960) akvareline kūryba.

Europos dailėje XIX amžiaus antrojoje pusėje, XX amžiaus pradžioje, greta novatoriškų, modernistinių dailės krypčių klestėjo ir realistinės krypties dailė, meno istorijoje įvardinama ir kaip „materializmas“, „natūralizmas“. Realizmo pradininkais, metusiems iššūkį saloninei dailei, laikomi du Prancūzijos tapybos genijai: Gustavas Kurbe (1819-1877) ir Eduardas Manė (1832-1883), žymiausias Vokietijos realistas – Adolfas von Menzelis (1815-1905). Literatūros istorijoje realizmo, natūralizmo pirmtaku ir ideologu pristatomas Prancūzijos rašytojas Emilis Zolia (1840-1902). Vokietijos natūralizmo dailės lyderiai – Eugenas Brachtas (1842-1921), Maksas Lybermanas (1847-1935). Rusijos dailėje natūralizmo krypties dailininku pristatomas Aleksejus Savrasovas (1830-1897). Tikriausiai visi esame matę bent reprodukcijose garsiausią jo paveikslą „Kovai sugrįžo“.

Realizmas, natūralizmas dailėje nebuvo pagal kokius nors įteisintus kanonus, taisykles kuriamas stilius. Dailininkams realistams tikrovė buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis, teikiantis neišsenkamus motyvus, temas, įžvalgas meninei kūrybai. Antanas Jaroševičius yra toks, tikrovės žavesį adoruojantis dailininkas – natūralistas. Klysta tie meno kritikai kurie realizmą pavadina fotografiniu menu. Mano paminėti dailininkai realistai savo gyventos epochos žmonėms atvėrė akis, paskatino pamatyti būties pilnatvę, gyvenimo gilumą, pajausti tikrovės trapumą, kasdienybės didybę. Šiandien regime – skaitmeninėmis priemonėmis kas valandą sukuriami milijonai fotografinių vaizdų, tačiau Eduardo Mane paveikslo „Foli Beržer baras“ (1882) mergina mus visada pasitinka kaip niekada nematyta deivė.

Pasižvalgykime interneto platybėse, kur Europeana portale publikuojama didelė dalis A. Jaroševičiaus akvarelių, studijinių piešinių, brėžinių, projektų, eskizų.

https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1

Mūsuose mažiausiai žinomos A. Jaroševičiaus „rusiškojo“ laikotarpio akvarelės, bet jos yra ir pačios įdomiausios dailininko kūrybiniame palikime. Kazanės apylinkėse sukurti pavasarėjančios žiemos peizažai liudija nepaprastą dailininko gebėjimą plenerinėse akvarelėse perteikti ne tik orų permainas, akvarelės liudija valstietiško pavasario laukimo džiugesį, atskleidžia akiai erdves, kuriose netrukus pasigirs vieversių giesmės. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautri tapysena padeda perteikti trapų pavasarėjančio peizažo grožį, atrodo net jaučiame tirpstančio sniego kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume, stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas.

Kita didesnė akvarelių grupė vaizduoja laivus, burlaivius upėse, uostuose. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uosto vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi sapnai. Kokia taikli akimirka pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių navigacijos istorija! Prisiminkime, – visai kitokia Kajetono Sklėriaus „laivelių“ akvarelių nuotaika. Rodos, drąsia tapysena autoriui terūpi perteikti spalvingą bangų, burių žaismę...

Galima išskirti dar vieną, kelioninių akvarelių grupę. Akvarelės „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“, „Krymo kalnai“, „Krymas, pajūrio krantinė“, „Kazanės prieplauka“ liudija autoriaus pasitikėjimą savo jėgomis imtis plenere tapyti gan sudėtingus motyvus. Šiuose darbuose jau aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės, tapysena laisvesnė, sakytum – šventiška.

Jaroševičiaus akvarelės sukurtos vasarojant Lietuvoje, visai kitokios nei Totorijos stepių, pavolgio peizažų padiktuotos. Lietuviškosios skamba lyg garsais ornamentuota liaudies daina – atrodo, tiesiog žydi sodrios spalvos, popieriaus lakštas dažnai užpildytas žaluma ir potėpiais iki pat kraštų, tarsi dailininkas jaustųsi pats paniręs tuose vaizduojamuose lapuočių soduose, giriose, sodybų rimtyje.

Dailininko sukurti akvareliniai sveikinimų, plakatų projektai rodo, kad A. Jaroševičius buvo susipažinęs ir su iki Didžiojo karo klestėjusio moderno-secesijos-jugendo stilistika. Sudėtingi metalinių kryžių akvareliniai projektai demonstruoja aukštą profesinį pasirengimą kurti architektūrinę akvarelę. A. Jaroševičius ėmėsi ir spaudos dailininko darbų. Laikraščiams, knygoms sukūrė ne tik grafinių iliustracijų, bet ir akvarele tapytų viršelių, vinječių, šventinių atvirukų.