K.K.Šiaulytis. GALERIJA: 2025

2025 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

SENOVĖS MŪŠIŲ AIDAI

K. K. Šiaulytis. Atminimo koplytstulpis

Pabaisko mūšio Ąžuolų kalne. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

SENOVĖS MŪŠIŲ AIDAI

Vos atsigavęs po Vilkmergės-Pabaisko mūšio pristatymo „Lietuvos aide“ („LA“ Nr. 33) sužinojau, kad tose pat geografinėse platumose, kur kadaise grūmėsi Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio armijos, taigi, šalia Ukmergės, šalia Šventosios upės, rugsėjo 6-ąją vyks III-asis tarptautinis karybos istorijos festivalis „Kovų istorijos keliais“. Šalies kariūnų klubo „Miško broliai“ informaciniame pranešime skelbta, jog renginys skirtas „Vienam svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Pabaisko mūšiui, įvykusiam 1635 metų rugsėjo pirmąją“. Mane, kaip šios karinės dramos žinovą, dalyvauti festivalyje pakvietė istorija besidominčių ukmergiškių komanda: Rimvydas, Jolita, Marius ir Emilija. Dėkoju šauniajai komandai – talkinusiai man viso to triukšmingo nuotykio metu: teikė žvalgybinę informaciją, organizavo transportą, maitinimą, logistiką, gabeno mano dailės reikmenų amuniciją.

Mūsų sukarintas žygis prasidėjo buvusios sovietinės raketinės bazės Kopūstėliuose prieigose. Ginkluoti, maskuojančiomis uniformomis vilkintys jaunuoliai pasitiko su šypsena, bet, dar turėjome įveikti spygliuotas kelio užkardas. Už jų, draugiškai nusiteikę šauliai, kuriuos vos įžiūrėjome medžių fone, paaiškino kur mums reikėtų traukti, jei norime patekti ten, kur dunda pabūklai, stovyklauja įvairiausių buvusių ir esamų armijų daliniai. Netrukus radome plačią miško laukymę, o ten, kūpsojo kariškos palapinės, traškėjo lauželiai, pakabintuose katiluose kažkas gardžiai kliuksėjo... Save ramini – tai tik nartūs karybos istorijos klubų nariai šen bei ten marširuoja, bet, jie taip įsijautę į savo vaidmenis, dunda, rūksta jų patrankos, žvanga kardai, kad nejučia pasiilgsti taikos metų... Susirinkusius tikrovėn sugrąžino festivalio dalyvius pasveikinę Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas bei Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras. Apie Pabaisko mūšio reikšmę Lietuvos istorijai pasakojo karo istorikas dr. Gintautas Jakštys.

Smagu buvo Kopūstėliuose, bet mūsų komanda įvykdė dar vieną ofenzyvą – Pabaisko mūšio laukų apžvelgimą. Įdomu keliauti istorinių žemių kloniais! Pabaiske, lyg tvirtovė, stūkso akmens mūro bažnyčia, kurią čia įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas, dabartinė bažnyčia statyta 1836 metais. Šalia miestelio, ant apžvalginės kalvos 1987 metais pasodintas ąžuolynas, 2005-ais pastatytas koplytstulpis. Nuo čia atsiveria Žirnajos upelio gūbriuoti kloniai, istorinio mūšio kraštovaizdžiai. Ąžuolų paunksmėje aptikome nedidelį pulką žygeivių ką tik sugrįžusius iš tų plačių, rudeniškomis spalvomis pasipuošusių mūšio laukų. Pasirodo, dvi narsios gidės – Gina Pažiūrienė ir Svetlana Markevičienė jau dešimt metų rengia ištvermės reikalaujančius žygius Pabaisko mūšiui atminti. Mes, dar nulėkėm Žirnajų ežero platybes akimis apmatuoti – automobilis nepavargo šiuolaikinius „raitelius“ nuo kalvos ant kalvos gabenti.

K. K. Šiaulytis. Žirnajų ežeras, kurio krantuose

ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio slėniuose,

kažkada spietėsi Pabaisko mūšio

priešininkų kariuomenės. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Lietuvos šaulių sąjungos

Ukmergės Vyčio 1002-osios šaulių kuopos

vadas Linas Kavaliauskas ir šaulys Artūras Grabauskas.

2025. Škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Budi Ukmergės kuopos

šaulys Virginijus Apanavičius. 2025. Škicas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. 1812 metų Deltuvos

mūšyje dalyvavusių Napoleono armijos

lietuviškų dalinių kariai.

2025. Akvarelinis etiudas, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Lietuvos kariuomenės

vadas generolas Raimundas Vaikšnoras.

2025. Portretinis škicas, 31 x 23

Straipsnis ir piešiniai, akvarelės publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 35.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34729-2025-09-10-senoves-musiu-aidai

2025 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Švendubrės versmės

Jolita Šlepetienė. Sparnai virš Nemuno.

Drobė, akrilas.

Kęstutis K. Šiaulytis

Švendubrės versmės

Vienas, iš gal šimtinės prabėgusios vasaros dailės plenerų, vyko ypatingoje erdvėje – Švendubrėje, kaimelyje, kurį kažkada „atrado“ ir visame pasaulyje išgarsino M. K. Čiurlionis. Bent pusė Švendubrės gyventojų per savo trobų langus mato paslaptingąjį Čiurlionio „Raigardą“, o smalsaujantiems svečiams, dar ir papasakoja kaip vaikystėje maudėsi toje sidabriškoje paveikslo gijoje – šaltiniuotame Kubilnyčios upelyje. Amžinai žaliosiose Raigardo lankose pasižvalgyti, sodybų smėlkeliuose pasivaikščioti, pasižmonėti, Švendubrės kaimo bendruomenės pakviestos atvyko penkios dailininkės, meno mokyklų pedagogės iš įvairių Lietuvos miestų: Lina Dieninė (Molėtai), Gražina Visockienė (Biržai), Inga Armanavičiūtė (Kaišiadorys), Vida Juškaitė (Vilnius) ir plenero moderatorė, Jolita Šlepetienė iš Ukmergės. Šioje vasaronėje, aš ir akvarelininkė Jurga Sidabrienė dalyvavome kaip garbės svečiai – pusiau turistai, o tikrosios plenero narės kasdien rungėsi su plačiomis drobėmis, akrilu, aliejumi „audė“ savo vizijas. Vidos slėpingi, tarsi iš jaukių prietemų kylantys reginiai pasakoja senovės romantikos ilgesį, Ingos drobėse – ji visoje šalyje žinoma bijūnų sodo puoselėtoja, teptuko potėpiai gula gėlių žiedlapiais, Gražina pasineria į subtilių spalvų dekorą, Lina, gal iš prigimties, – ekspresionistė. Jolita savo darbuose sugeba sukviesti pačius „minkščiausius“ spalvų derinius, jos keraminė ir tapybinė kūryba jau tvirtai įsitaisė Aukštaitijos meno kolekcininkų rinkiniuose. Švendubrės bendruomenės pirmininkas Antanas Smaliukas, kasdien, pradedant pusryčiais, rūpinosi plenerininkėmis, o kad pavakarės, vakarai neprailgtų, organizavo susitikimus su vietiniais meno gerbėjais, kaimo istorijų gidais, atsirado net jaunimėlio pulkelis, kuriems irgi knietėjo spalvas drobelėse pamaišyti. Ne šiaip gi, pleneras vadinosi „Švendubrė – kūrybinė oazė“! Po trijų, kaip viena pralėkusių dienų, plenero drobės ir akvarelės išsirikiavo Švendubrės bendruomenės namų salėje, o dalis darbų, dovanotieji, ir liko ten puikuotis.

Lina Dieninė. Švendubrės laumių pušis.

Drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė,

pedagogė Jolita Šlepetienė. Akvarelė, etiudas.

K. K. Šiaulytis. Pleneras

Nemuno krantų žolynuose.

Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Skulptūros

prie Švendubrės bendruomenės namų.

Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Dailininkės Inga ir Lina,

šalia Švendubrės lankų žolynų puokštės.

Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 34.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34677-2025-09-03-svendubres-versmes

2025 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

VILKMERGĖS-PABAISKO MŪŠIUI – 590 METŲ!

Pabaisko mūšis. Antroji iliustracijos diptiko dalis.

Kęstutis K. Šiaulytis

VILKMERGĖS-PABAISKO

MŪŠIUI – 590 METŲ!

Didžiausias kada nors buvęs mūšis dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvyko 1435-ųjų metų rugsėjo pirmąją prie Žirnajos ežero ir upelio, Šventosios upės intako, netoli Ukmergės. Čia, tarpusavyje susigrūmusių dviejų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Švitrigailos (1370-1452) ir Žygimanto Kęstutaičio (1365-1440) armijų kautynės istorikų kartais vertinamos kaip „antrasis Žalgiris“, kaip nuožmi kova dėl Lietuvos valdovo karūnos.

Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 1430 metais, LDK Didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila, Lenkijos karaliaus Jogailos brolis. Tačiau, kai Švitrigaila, kaip ir Vytautas, panoro Lietuvą atskirti nuo politinių ryšių su Lenkija, Jogailos paremtas, LDK Didžiuoju kunigaikščiu 1432 metais paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila, su tuo nesitaikstė, Lietuvoje prasidėjo vidaus karas. Po kelis metus vykusių karinių susirėmimų, lemiamam mūšiui prie Vilkmergės Žygimantas sutelkė 15 000 karių, jų tarpe – 3 000 iš Lenkijos. Žygimanto armijai vadovavo jo sūnus Mykolas, kurio palydą sudarė ir vyresni amžiumi bajorai, didikai, dar Žalgiryje kovęsi kariai. Švitrigailą, pagal 1431 metais Skirsnemunėje su Vokiečių ordinu sudarytą sutartį, parėmė Livonijos ordino kariauna vadovaujama magistro Franke Kerskorfo. Istoriko Tomo Baranausko teigimu, prie Šventosios upės pribuvusią Švitrigailos armiją sudarė 12 000 Livonijos karių ir 8 000 LDK ir totorių raitelių, ginklininkų.

Priešininkų armijos apsistojusios Žirnajos ežero ir upelio krantuose, viena kitą stebėjo dvi dienas, o kai rugsėjo pirmąją Švitrigailos kariuomenė nutarė traukti į patogesnę mūšiui vietą prie Šventosios upės, puolimą pradėjo Mykolo Žygimantaičio kariai. Negailestingose kautynėse, tiesiog – kapotynėse, Švitrigaila patyrė visišką pralaimėjimą, bet pats sugebėjo pabėgti, o jo bendražygis, Livonijos ordino magistras Franke Kerskorfas, žuvo. Žygimantas, pagerbdamas mūšyje kritusius karius, bajorus ir riterius, prie Žirnajos pastatė Švč. Trejybės bažnyčią, vietovei suteikė Pabaisko vardą. Pabaiskas lenkų kalba – mūšio vieta.

Prisiminti, susidomėti šiuo, prieš šimtmečius įvykusiu mūšiu teko, kai žinomas Lietuvos žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas pasiūlė man iliustruoti jo sukurtą legendą „Vilkmergė“. Rašytojo pasakojime susipina padavimai apie miškų deivę Medeiną, Ukmergės miesto vardo kilmę ir istoriniai faktai apie Pabaisko mūšį. Legendoje švytintis Medeinos-Vilkmergės įvaizdis atliepia mūsų tautosakoje, mitologijoje pasireiškiančią įžvalgą – žmonių gyvenimus, netgi didžių mūšių baigtį, lemtingai įtakoja paslaptingosios gamtinės galios. Šiame laikraščio puslapyje, pasakojimą apie istorinį Pabaisko mūšį papildo mano pieštos iliustracijos Vytauto Žeimanto knygai (leidykla „Žuvėdra“, 2025) „Vilkmergė Ukmergės legenda“.

Kunigaikštis Mykolas Žygimantaitis.

Vytauto Žeimanto knygos

„Vilkmergė Ukmergės legenda”

viršelis. Leidykla „Žuvėdra“, 2025.

Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.

Livonijos magistras Franke Kerskorfas.

Medeina. Legendos iliustracija.

Knygos antraštinio puslapio iliustracija.

Pabaisko mūšis. Pirmoji iliustracijos diptiko dalis.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 33

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34642-2025-08-27-vilkmerges-pabaisko-musiui-590-metu

2025 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

MARGOS JURGINŲ DIENOS

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai jurginai.

2023. Akvarelė, 42 x 29,7

Kęstutis K. Šiaulytis

MARGOS JURGINŲ DIENOS

Jurginai tapo pripažinti mūsų sodybų dizaineriai! Gegužyje užkasei jurginų gumbų gėlių darželyje, gal dar kur prikaišiojai: daržovių lysvės gale, vejos pakraštyje ar prie paradinių vartelių ir lauki kada jie išlys iš žemės, sužaliuos. Jei tinkama vasara, net be šeimininkių globos jurginai taip sukeroja, subujoja – visa savo veržlia augmena tiesiog imasi iniciatyvos sodybos įvaizdį formuoti. Iš krūmu pavirtusių želmenų, lyg šulinių svirtys kyla vamzdiški stiebai – lenktyniauja kuris daugiau sukraus graižinių žiedynų, besiskleidžiančių geltonomis žvaigždėmis, oranžiniais mėnuliais, ugniaspalviais jupiteriais, lygiuojasi su saulėlydžių varsomis, gi pomponinių jurginų kamuoliukai švyti tarsi obelų derlius. Nuo liepos iki pat spalio šalnų puošnios, garbanotos ir menkai sušukuotos jurginų galvos viena kitą pavaduodamos žvalgosi po mūsų langais, šypsosi praeiviams, guodžia trumpėjančių dienų padanges.

Visa miela Europa jurginus vadina „dalia“, „dahlia“ žodžiu, tad, italai, anglai ar ispanai, sutikę kokią lietuvaitę Dalią, galvoja, kad ji vardą gavusi pagerbiant šią gėlę. Jurginų gimtinė Meksika, iš ten, tas augalas pateko Ispanijon, o Madrido Karališkojo sodo direktorius, botanikas Antonio Jose Cavanilles (1745-1804), jo sode pražydusiai puošeivai, 1791 metais suteikė švedų gamtininko Anders Dahl (1751-1789) lotynišką vardą – „dahlia“. Tuo vardu augalas ir pradėjo kelionę po Europos botanikos sodus, o vėliau ir po privačius gėlynus. Pas mus prigijęs vardas „jurginas“, pasirodo, aidu atkartoja kito gamtininko, irgi taip pagerbto už nuopelnuas mokslui, pavardę. Tai Johann Gottlieb Georgi (1729-1802). Kas, tada, aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, galėjo nuspėti būsimą pasaulinę dahlia sėkmę?

Šiandien augalų selekcininkai yra sukūrę daugiau nei 57 tūkstančius jurginų veislių! Kiekviena, be savo lotyniško vardo, turi ir kitą, kurį duoda naujai išvestos veislės autorius, tačiau, kur rasti tiek gražių žodžių, kad atlieptų dahlia spalvų fejerverkus! Matyt, pirmieji jurginai Lietuvoje įsikūrė jau XIX-ojo amžiaus pradžioje, Vilniaus universiteto botanikos sode, dabartinio Bernardinų sodo erdvėse. 1842 metais Vilniuje išleista Lietuvos mokslininko, teisininko, masono Juozapo Strumilos (1774-1847) knyga lenkų kalba „Mokslinis traktatas apie jurginus“. Gal šis veikalas nulėmė tokį jurginų populiarumą Lietuvoje? Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode puikuojasi bent pusantro tūkstančio jurginų veislių iš viso pasaulio. Šioje nuostabioje žiedų aibėje, šių metų rugpjūčio 29-30 dienomis vyks Tarptautinis jurginų festivalis. Apsilankykite toje kaleidoskopiškoje šventėje!

K. K. Šiaulytis. Jurginų puokštė

mano studijoje. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Natiurmortas su medine

antimi. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Švytintis. 2004. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Modernizmo šauklys...

(tai mano duotas pavadinimas šiai jau

senai žinomai jurginų veislei).

2025. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Pasišiaušę, išsiblaškę,

žodžiu – meniški... 2023. Akvarelė, 42 x 29,7

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 32

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/34600-2025-08-20-margos-jurginu-dienos

2025 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

ŽAKAS LIPŠICAS DRUSKININKUOSE. Žvilgsnis į XX-ojo amžiaus dailę

K. K. Šiaulytis. Žakas Lipšicas.

Portretinis škicas nupieštas stebint filmą

apie skulptorių. Akvarelė, 24 x 32.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽAKAS LIPŠICAS DRUSKININKUOSE.

Žvilgsnis į XX-ojo amžiaus dailę

Druskininkų miesto muziejuje, štai jau antras mėnuo veikia (iki rugsėjo 30) ilgai laukta paroda „Sugrįžtu į Druskininkus“. Nedidele savo kūrybos dalele į gimtąjį miestą parsirado pasaulinio garso skulptorius Žakas Lipšicas – Jacque Lipchitz (Chaim Jacob Lipchitc, 1891 08 22-1973 05 16). Simboliška – šiais metais, Druskininkai yra Lietuvos kultūros sostinė, miestas mini Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Čiurlionis gimė rugsėjo 22-ąją, o apsilankę muziejuje rugpjūčio 22-ąją, pagerbsite Jacque Lipchitzą. Jo biografiją, gyvenimo kelio aprašymą rasite visose enciklopedijose, aptiksite tekstų apie draugystę su XX-ojo amžiaus didžiaisiais: Pablu Pikasu (1881-1973), Amedeo Modiljaniu (1884-1920), Diegu Rivera (1886-1957), Chaimu Sutinu (1893-1943). Žinia, geriau dailininką pažinsite tyrinėdami jo kūrybą, o šį kartą – reta galimybė pabūti šalia originalų: skulptūrų, litografijų, piešinių, kurių linijose, formose, varyje ir bronzoje įkurdinta menininko energija. Ekspozicijoje – modernizmo klasikos artefaktai, kubistiniai šedevrai („Grojantis gitara“), „Prometėjo“ temos litografijos. Stebėdami šiuos darbus tarsi žvilgtelsite į skulptoriaus dirbtuvę praėjusio amžiaus Paryžiaus Monparnase, patirsite menininko kūrybinių ieškojimų aistrą.

Gretimoje muziejaus salėje rodomi mažiau žinomo dailininko Theo Tobiasso darbai. Theo Tobiasse (Tobias Eidesas, 1927-2012), žydų kilmės Prancūzijos dailininkas, vaikystėje gyvenęs ir Lietuvoje, Kaune. Laikraščio skiltyje per maža vietos net išvardinti visas šio dailininko kūrybos sritis, veiklas, parodas, pasiekimus. Tačiau, ir tos kelios čia eksponuojamos Tobiasso litografijos, tapyba – tarsi spalvinga paletė atveria permainingai žavų Europos dailininkų, meno prekeivių, galerininkų, kolekcininkų sambuvį.

Žako Lipšico ir Theo Tobiasso darbus į Druskininkus atvežė Samuelis Tacas (Shmuelis Tatzas), Lietuvoje gimęs, augęs, mokęsis, dabar JAV gyvenantis gydytojas. Autobiografinėje knygoje „Trigubas gyvenimas“ S. Tacas rašo: „Norint suprasti kūrinį, įsigilinti, reikia prie jo praleisti daugiau laiko, dar kartą ir dar kartą prie jo sugrįžti“. Matyt todėl, šios ištarmės autorius ryžosi įsigyti, kolekcionuoti savo mėgstamiausio dailininko, Chaimo Sutino darbus. Brangus malonumas! Tačiau S. Tacas savo rinkinį dar pildo ir Sutino bičiulių – kitų litvakų dailininkų kūriniais. Ši jo kolekcija saugoma namuose, Niujorke, vadinama „Sutinas ir jo draugai“, yra didžiausias pasaulyje privatus litvakų dailininkų kūrybos rinkinys.

K. K. Šiaulytis. Ž. Lipšico skulptūra

”Prometėjas smaugiantis erelį”.

Škicas, akvarelė, 24 x 32.

K. K. Šiaulytis. Ž. Lipšico skulptūra

“Moteriška meilė”. Škicas, pieštukas, 24 x 32.

K. K. Šiaulytis. Muziejaus erdvėje –

Ž. Lipšico skulptūra “Arfininkai”.

Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Ž. Lipšico kūrinių

ekspozicijoje. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žiūrovė prie

Theo Tobiasse litografijos

„Žmogus juodais drabužiais

ir šokėjas autobuse“, 1968.

Akvarelė, 32 x 24

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr.31.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/34557-2025-08-13-zakas-lipsicas-druskininkuose-

2025 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. MENAS PAŠTO KORTELĖJE

Davidas Tenirsas Jaunesnysis

(David Teniers the Younger 1610-1690).

„Stalo žaidimai“, fragmentas. Chromolitografinis atvirukas.

Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Kęstutis K. Šiaulytis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS.

MENAS PAŠTO KORTELĖJE

Daugumoje Europos kalbų pašto atvirukai vadinami pašto kortelėmis: „carte postale“ – prancūziškai, „postcard“ – angliškai, „postkarte“ – vokiškai, o skambiausiai – itališkai: „cartolina“. Kai tik buvo sumanyta pašto korteles spausdinti iliustruotas, (priminsiu, tai įvyko 1871 metais) tuoj kažkam kilo idėja jose publikuoti dailininkų kūrinių reprodukcijas. Apsukrūs leidėjai pirmiausia griebėsi žinomiausių autorių, klasikų, jų tapybos darbai buvo perteikiami juodai baltomis graviūromis, litografijomis, o kiek vėliau ir chromolitografijomis. Pastaroji technika labai sudėtinga, iškilūs dailės kūrinai buvo tarsi perpiešiami ant litografinių akmenų mažame formate (9 x 14 cm) dėliojant mikro taškelius, brūkšnelius. Ant akmens piešiamos tik vienos reikiamos spalvos detalės, tad pilnam vaizdui išgauti prireikdavo keturių ir daugiau akmenų. Spausdinama nuo parengtų akmenų kiekvieną spalvą atskirai, paeiliui. Tokių atvirukų tiražai nedideli, kolekcionierių labai vertinami. Dažnai, žymiausi litografai buvo pripažįstami kaip tokio atviruko bendraautoriai, jų parašas atspaude rikiavosi šalia tapytojo, akvarelininko autografo. Taigi, tais atvejais ir atspaudas įgydavo litografinio originalo statusą. Dar XX amžiaus pradžioje, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos spaustuvininkai pasirūpino, kad jų svarbiausių muziejų šedevrai būtų įamžinti tose mažose kortelėse, o atvirukų kolekcionierių rinkiniai taptų tarsi tų muziejų miniatiūrinėmis kopijomis. Atsiradus galimybei poligrafiniu būdu publikuoti nuotraukas, tapo populiarios, kad ir nespalvotos, garsiausių paveikslų foto reprodukcijos. Ir to meto dailininkai panoro savo darbus pamatyti tose kortelėse. Paveikslų galerijos, meno žurnalai, įvairios meno draugijos atvirukų dėka pažindino visuomenę su dabartyje kuriančių dailininkų darbais. Poligrafijos technikoms tobulėjant, atsiradus spalvotai fotografijai, meno kūrinių reprodukavimas tapo paprastesnis, pigesnis. Tarpukario Lietuvoje daug meno atvirukų išleido Ona Vitkauskytė (1865-1928). Sovietinės santvarkos metais, muziejininkų, dailėtyrininkų, leidėjų pastangomis dideliais tiražais spausdinti M. K. Čiurlionio darbų reprodukcijų atvirukuose rinkiniai: „Zodiako ženklai“ (1971), „Pasaulio sutvėrimas“ (1972), „Sonatos“ (1978), „Grafika“ (1984) ir kt. Pasirodė Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Kazio Šimonio, Antano Samuolio, Jono Šileikos, Vlado Eidukevičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus, Marijos Cvirkienės ir kitų dailininkų atvirukų rinkiniai, kurie, tuomet, tarsi vėrė mums langą į nacionalinio meno lobyną.

Šiandien, atvirukų su meno kūrinių reprodukcijomis parsivežame iš aplankytų didžiausių pasaulio muziejų, o savo darbus reprodukuoti atvirukuose gali kas panorėjęs – skaitmeninė spauda atkeliavo tiesiai į dailininkų studijas...

Atvirukų rinkinys „Vilniaus motyvai“.

„Vaga“, 1968, tiražas 3 000, rinkinyje 13 atvirukų.

Viršelyje Jonas Čeponis „Vilniaus bokštai“ 1967.

Rembrantas Harmensas van Reinas

(Rembrandt Harmenszoon van Rijn 1606-1669).

„Autoportretas su žmona Saskija“ (1636).

Chromolitografinis atvirukas. Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Atvirukų rinkinys „Justinas Vienožinskis“.

„Vaga“, 1966, tiražas 15 000, rinkinyje 16 atvirukų

Viljamas Terneris (J. M. William Turner 1775-1851).

„Žvejybiniai laivai stipriame vėjyje“.

Chromolitografinis atvirukas.

Spausdinta Drezdene „Stengel“. Apie 1906 m.

Antanas Žmudzinavičius (1876-1966).

„Palanga. Naglio kalnas“. 1921.

O. Vitkauskytės išleidimas. Kaunas.

Straipsnis paskelbtas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 30.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34494-2025-08-06-atviruku-istorijos-menas-pasto-korteleje

2025 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS

K. K. Šiaulytis. Tarp Biržuvėnų dvaro parko

medžių – tarnų namas. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS

Kai imiesi kokios vietovės ar miesto istorijos rašymo, pirmas uždavinys – išsiaiškinti jų vardų kilmę. Kadangi Biržuvėnų gyvenvietės sodybos yra pabirusios abipus Virvytės, smagios Žemaitijos upės krantų, šauna į galvą spėjimas – gal čia kažkada biro žuvys... Istoriniuose šaltiniuose Biržuvėnai, pirmą kartą paminėtas 1253 metais „Birsene“ vardu. Tad, kiek pagalvojęs iškėliau hipotezę: senas lietuviškas žodis „biržė“ nusako miško ar dirbamo lauko dirbtinai sukurtą ribą. Spėju, kažkada, čia, prie Virvytės apsigyvenę pirmeiviai, pertvėrė upę akmenimis, susidariusioje patvankoje ir žvejojo, ir maudėsi, o tą dirbtinę upės pertvarą, kuri tarnavo dar ir savotišku pėsčiųjų tiltu, vadino „birže“, suprask, riba tarp susidariusio ežerėlio ir upės. Ilgainiui, arčiau tos viskam tinkamos akmeninių riedulių pertvaros kūrėsi kaimas, kuriam galiausiai ir pritaikytas Birse, Birsene, Biržuvėnų vardas. Matyt, garsaus Lietuvos miesto, Biržų vardas, tokios pat kilmės. Ten, neatmenamais laikais buvo pertverta Apaščios upė, taip susidarė patvenktas Širvėnos ežeras, o Biržų miestas išaugo ties ežero ir upės riba – birže. Ir mėnuo dalinantis metus tarp vasarėjančio-rudenėjančio laiko vadinamas birže – birželiu.

Ta, prieš amžius Virvytę pertvėrusi akmeninė biržė ir šiais laikais Biržuvėnuose tebėra, tik ji pavirto į didelę užtvanką su raudonų plytų pastatais, kuriuose prieš šimtmetį veikė ir vandens malūnas, ir elektrinė, ir kartono fabrikėlis. Visai šalia, Virvytės slėnio aukštame krante, lyg ant kokio piliakalnio ar alkakalnio puikuojasi mediniai Biržuvėnų dvaro rūmai, juose lankytojų laukia muziejus ir biblioteka. Iš gan plataus tvenkinio išpuolusi srauni Virvytė pasitarnavo dvarui dar kitaip – ji tapo rūmų parko puošmena, jos krantuose ir dabar veši patys augiausi Lietuvoje medžiai: maumedžiai, tuopos, uosiai, ąžuolai, kaštonai. Rūmų aplinkoje išlikę nemažai ūkinių pastatų, tarnų namai, oficina.

Šios vietovės tolimą praeitį mena ir prie Virvytės prigludęs piliakalnis, archeologai nustatė jog jis supiltas XI-XII amžiuose, istoriko Stasio Kasparavičius nuomone, čia buvęs upės uostas. Karo laivai Virvytėje neplaukiojo, bet, matyt, senovėje joje žuvies būta tiek, kad užteko daugeliui pavirvytės kaimų ir miestelių.

Biržuvėnuose, kelių sankryžoje, tarsi koks Pirmojo pasaulinio karo paminklas, rymo nedidelės, dailiai įrengtos vokiečių kareivių kapinės. Pasakojama, Rusijos armijos kazokai, užfrontėje užklupę vokiečių gurguolę, kardais užkapojo tuos menkai ginkluotus priešo karius. Kapinaitėse keliasdešimt paminklėlių su jau neišskaitomais žuvusiųjų vardais.

Šiais laikais, Biržuvėnai, šalia esantis istorinis Luokės miestelis, Šatrijos kalnas, tapo viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietovių. Drąsiausi turistai – baidarininkai, čia atplaukia Virvyte, bet dauguma rieda dviračiais ar automobiliais. Jei norite, galite atlinguoti ir bričkomis, Biržuvėnų dvaro rūmų priebutis daug tokių matė.