Adomas Varnas. Kun. Juozas Tumas.
Iš albumo „Ant Politikos Laktų“
Kęstutis K. Šiaulytis
Šaržas – bohemiškos dvasios miražas
Jei sumanysite
ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos
kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas“,
prancūziškai charge – iškreipti. Bet ar tik tiek?
Šia tema, išminties
pasisemti verta, sakyčiau, meno suvokimui „raktinėje“ E. H. Gombricho knygoje
„Dailė ir iliuzija“. Ją iš anglų kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė, leidėjai –
ALK ir Alma littera, 2000. Skyriuje „Karikatūros eksperimentas“ autorius ne
tarp eilučių teigia, jog amžių bėgyje turėjo daug vandens nutekėti, kol
dailininkai ryžosi šaržuoti žmogų. Leonardo da Vinci, Albrechto Diurerio, kaip
ir kitų renesanso tapytojų portretinės fizionomikos tyrimus ir atradimus
Gombrichas prilygina Filipo Bruneleski centrinės perspektyvos atradimui.
Europos karikatūros
istorijos analuose bene pirmųjų šaržų autoriumi laikomas žymusis skulptorius,
dailininkas, architektas Lorenco Bernini (1598-1680) keliais brūkšniais nupiešęs
išraiškingą kardinolo Scipiono Borgheze portretą (1650), bei popiežiaus Inocento XI figūrinį šaržą (apie 1676).
Vokietijos meno istorijos tyrėjai, kaip ankstyvąją humoristinę grafiką pristato
dvi garsias medžio graviūras: „Septynios Liuterio galvos“ (1523) ir „Velnio
dūdmaišis“ (1521) , kurias irgi galima laikyti pavykusiais šaržais. Tikriausiai
visi esate matę keistenybių genijaus Džiuzepės Arčimboldo (Giuseppe Arcimboldo 1527-1593)
tapytų portretų, tarsi sulipdytų iš jūrų gyvių, daržovių, vaisių, medžių šakų?
Ar tai šaržai? Dar keistesnis, mistiškasis Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch 1450-1516). Gal jo kūryboje
reikėtų ieškoti karikatūros meno ištakų? E. H. Gombrichas pirmaisiais dailės
pokštininkais – karikatūristais, įvardina brolius Carracci, vienas jų,
Agostinas Karrači (Agostino Carracci 1557-1602) buvo garsiausias to meto
Italijos grafikas.
Kad šaržas
taptų mėgiamu, geidžiamu dailės žanru, prireikė ne tik menininkų drąsos, jų taiklios
akies gebėjimų, rankos miklumo, bet ir publikos supratingumo, pritarimo ir,
galiausiai, tų abiejų grandžių dvasios išlaisvėjimo. Tai nutiko jau XIX
amžiuje. Šaržo kultūra suklestėjo Viktorijos laikų Anglijoje, impresionistinėje
Prancūzijoje, linksmojoje Bavarijoje. Paminėsiu tik vieną daugeliui pažįstamą
dailininką – Anri de Tuluz- Lotreką (Henri de Toulouse-Lautrec 1864-1901).
Pasižvalgykite jo kūrybos lobynuose – įkvėpsite, svaigios bohemiškos drąsos
užteks ir jums.
Lietuvišką šaržų
istoriją plačiu mostu pradėjo dailininkas Adomas Varnas 1922 metais išleidęs liuksusinį
(spausdintą Vokietijoje) šaržų albumą „Ant Politikos Laktų“. Kunigas, rašytojas
Juozas Tumas-Vaižgantas papildė grafiką taikliu tekstu, piešinių aprašu. Šaržų
vietą meno albumų lentynoje įtvirtino žurnalisto Domo Šniuko veikalas „Juozas Olinardas
Penčyla: šaržų karalius“. Leidykla „Margi raštai“, 2004. Solidžiame tome (262
puslapiai), visa Smetonos laikų Lietuvos „grietinėlė“ – žymiausių menininkų,
politikų, verslininkų, karo vyrų, sportininkų taiklios portretinės
interpretacijos... Tarpukaryje šaržai mirgėjo įvairiausiuose periodiniuose
leidiniuose. Garsiausi linksmojo žanro meistrai, be jau paminėtų – Telesforas
Kulakauskas, Leonas Kaganas, Stepas Žukas.
Sovietmetyje šaržas
buvo retas paukštis Lietuvos spaudoje, vis tik, humoro žurnale „Šluota“, ar
juokaujančių literatų knygose, buvo galima aptikti linksmųjų portretų, prie
kurių redaktoriai dar pridėdavo įrašą „draugiškas šaržas“. To meto spaudos
leidiniuose šmėstelėję grafikos šmaikštuoliai: Sofija Veiverytė, Stasys
Krasauskas, Algirdas Šiekštelė, Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Ignas Adakris
Martinaitis, Vitalijus Suchockis, Romas Palčiauskas, Zenonas Šteinys, Edmundas Žiauberis, Kęstutis
Šiaulytis (tai aš). Nuo seno, Palangoje, dažniausiai pakeliui į centrinį pliažą,
darbavosi bene žymiausias gatvės šaržų meistras, animacinių filmų kūrėjas
Zenonas Tarakevičius. Jau šiais laikais, kaip puikus šaržistas atsiskleidė pagyvenęs
karikatūristas (turintis šios srities darbo stažą nuo 1964-ųjų) Jonas Varnas.
Jo kirčių neišvengė nei vienas bent kiek pasireiškęs mūsų laikų Lietuvos
politikas. Su J. V. šaržine kūryba gali lenktyniauti nebent V. J. – Vytautas Jurkūnas.
Pastariesiems, ant kulnų lipa Ramūnas Vaitkus, Gintaras Jocius, Rolandas Vičys,
Alvydas Jonaitis, Algimantas Snarskis, Martynas Juchnevičius. Skulptūrinių
šaržų yra sukūrę Napoleonas Petrulis, Erikas Varnas, Henrikas Orakauskas, o
garsaus grafiko Valerijono Vytauto Juciaus net ekslibrisai nušvitę adresatų
šypsenomis. Šaržinio „iškreiptumo“ požymių bei humoro dvelksmo nestokoja
daugelis šiuolaikinių meno kurinių, bet ta pagava lieka tik supratingųjų
pamatyta, išgvildenta, įvertinta.
Juozas Olinardas Penčyla.
Lietuvių Žurnalistų sąjungos antrojo suvažiavimo
dalyviai H. Blazas, S. Urbonas, J. Kardelis,
J. Pronskus ir A. Merkelis. Šveinfurtas, Vokietija, 1947 m.
Kęstutis K. Šiaulytis.
Žurnalistų Joninė šaržų „kupolinė“.
Paskelbta
laikraštyje „Žurnalistų žinios“
1989 m. (užėmė visą laikraščio viršelį).
Piešinio
dešinysis kampas paliktas tuščias,
kad kiekvienas galėtų nupiešti savo Joną.
Straipsnis publikuojamas laikraštyje
"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 2.
rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:
