LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“
Dailininkų klubas „Plekšnė“
Svarbiausias mūsų bendruomenei nūdienos klausimas: kokia yra trisdešimtmetė PLEKŠNĖ? Paprasto atsakymo nėra – sunku kalną vertinti stovint jo papėdėje. Reikia atstumo – grįžti prie ištakų ir pereiti įvykių kupinus visus raidos etapus. O tų įvykių – šimtų šimtai, tai parodos, kūrybinės stovyklos, jubiliejai, sukaktys, pažintinės kelionės, leidybinė veikla ir daugybė renginių, jau tapusių prisiminimais ar tiesiog mūsų gyvenimo dalimi.
Būtina prisiminti visiems žinomą tiesą: nuo ko viskas prasidėjo, kas pajuto būtinybę burti dėl laikmečio pokyčių pakrikusius kūrėjus, kas aukojo tam tikslui savo laiką ir išmonę... Per visą tą laiką iki pat šiolei tai tebėra vieno žmogaus, Giedrės Bulotaitės, nesibaigianti prigimtinė rišančioji energija.
Tas darbų kalnas išaugo mūsų atgimimo sąlygomis, ir turi nepraeinančią kultūrinę visuomeninę vertę. Tad reikia, kad gyvi prisiminimai galėtų sugulti į išsamią „Plekšnės“ gyvenimo apžvalgos knygą. Kruopštaus ir atsakingo darbo užteks visiems, nes tik „finis coronat opus“ (pabaiga apvainikuoja darbą).
Liudvikas Pocius (1940 08 19-2021 06 01)
Kęstutis K.Šiaulytis
Kas pagavo Plekšnę?
Tai įvyko 1991-aisiais, Kaziuko
mugėje. Ten, keramikinę plekšnę „sužvejojusi“ dailininkė Giedrė Bulotaitė,
bešmaikštaudama su kolegomis, nutarė, kad šios žuvies vardu turi vadintis
laisvų, linksmų, piešiančių, tapančių žmonių klubas. Vardas prigijo. Gal jūros
nostalgija suviliojo – į klubą nauji nariai plaukte plaukė. Kartu su pripažintais
klasikais: Jonu Čeponiu, Vytautu Kalinausku, Konstantinu Bogdanu klubo
pirmeiviais buvo žinomi menininkai – Teresė Bajorūnaitė-Lekienė,
Jonas Mackonis, Birutė Cvirkienė, Juozapas Miliūnas, Juozapas Gelguda,
Romualdas Kunca ir kiti. Plekšniečių parodose šalia akademikų, profesorių darbų kabojo ir ką tik
studijas baigusiųjų kūryba. „Siekėme įveikti kibius praeities prietarus – visi buvome
lygūs, atviri permainoms“ – šypsodamasi prisimena Giedrė. Plati, smagi
kūrybinė veikla – „dūkome“, sūkuriu pagavo ir kitų sričių
menininkus. Klubo veikloje dalyvavo kalbininkas, žurnalistas Bronys Savukynas,
smuikininkas, profesorius Jonas Urba, pianistas Povilas Jaraminas, baletmeisteris
Elegijus Bukaitis, aktoriai Saulius Sipaitis, Remigijus Vilkaitis. Dar daugelio
kitų pavardes rastumėte parodų kataloguose, kasmetiniame laikraštyje „Plekšnė“,
aštuoniuose poezijos rinkiniuose ir – bibliotekų
saugyklų lentynose. Mat, visą dešimtmetį, nebuvo savaitės, kad apie
plekšniečius nesiteirautų, neapkalbėtų, nerašytų įvairiausių Lietuvos leidinių,
dienraščių, televizijų reporteriai. Ir „Lietuvos aide“ profesorė Ona Voverienė,
menotyrininkai, yra paskelbę straipsnių apie klubo ir atskirų jo narių parodas.
Pastaraisiais metais „Plekšnės“ parodose dalyvauja per 70 autorių, šalia
vilniečių – dailininkai iš kitų Lietuvos miestų.
Kažkada, Didžiosios Britanijos premjeras, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Vinstonas Čerčilis (1874-1965) yra pareiškęs: „Kai persikelsiu Amžinybėn – tūkstantį metų atsidėsiu tapybai“. Puiki nutartis. Tikėtina, Anapusybėje, kartu su didžiuoju politiku, tapybos pleneruose dalyvauja ne vienas jau iškeliavęs „Plekšnės“ klubo narys. Na, o mes, dar čia esantys, ruošiamės į kasmetinį plenerą Nidoje, kur drobėje gaudysime jūrų marių spalvinius atodūsius.
Straipsnis publikuojamas laikraštyje
„LIETUVOS AIDAS“. Atrasite ir „LA“
internetinėje svetainėje -
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/25671-06-03-lietuvos-aido
